Senovės Graikija paklojo didžiąją dalį Vakarų liberaliosios demokratijos filosofinių pamatų, bet moterys tais laikais negamino svarių „plytų“ šiems pamatams. Išskyrus Hipatiją.
Hipatija buvo nepaprastai graži, protinga ir drąsi – graikai ją dievino, ir net vyrai, kurie šiaip jau turėjo jos nekęsti už tai, kad ji įžengė į jų teritoriją, žavėjosi jos pasiekimais.
Dėl šio visuotinio susižavėjimo Hipatijos nužudymas – viena iš šaltakraujiškiausiai apskaičiuotų ir žiauriausių žmogžudysčių istorijoje – dar labiau glumina, bent jau žvelgiant paviršutiniškai. Istorijoje išliko mažai faktų apie jos gyvenimą, tačiau turint omenyje tų laikų politinius ir religinius neramumus, galima numanyti, kad prie mirties ją privedė pagonybė. Dėl jos ji kažkuria prasme tapo nemirtinga.
Hipatijos gyvenimas
Daugumos istorikų apskaičiavimu, Hipatija gimė apie 350-uosius mūsų eros metus. Jos tėvas, matematikas ir filosofas Teonas, nuo ankstyvų dienų skatino mergaitę mokytis ir ją lavino. Tačiau Hipatija neapsiribojo vien savo tėvo pamokomis ir greitai rado būdų savarankiškai mokytis visko, kas tik ją domino. Be matematikos ją ypač domino astronomija, ir ji kūrė įrankius, skirtus tyrinėti ir matuoti dangaus kūnus naktiniame danguje.
Hipatija taip pat tapo Neoplatonikų filosofijos mokyklos nare, rengdavosi akademinio elito apdarais (tais laikais taip rengtis galėjo tik vyrai, tačiau Hipatijai tai buvo nė motais), eidavo į miesto centrą ir visiems susirinkusiems išsakydavo savo mintis apie Platoną. Klausytis Hipatijos susirinkdavo daug žmonių – juos žavėjo ir jos interpretacijos, ir ji pati.
Apie Hipatiją daug daugiau buvo parašyta po jos mirties. Visur ji aprašoma kaip nepaprastai maloni, stulbinamai graži, kone karališkai didinga. Vienoje iš tokių senovės enciklopedijų ji aprašyta taip: „Išskirtinio grožio ir žavesio, kalbanti logiškai ir artikuliuotai, veikianti išmintingai, visuomeniškai, mieste visų laukiama ir ypatingai gerbiama.“
Tad kaip Hipatijai pavyko pakliūti į vyrų dominuojamą tuometinį akademinį pasaulį ir ne tik jame išgyventi, bet ir klestėti?
Mokslininkai mano, kad tai galėjo nulemti vienas paprastas dalykas – celibatas.
Intelektualė pasišventė skaistumui. Ji nebuvo ištekėjusi, ir, kaip minima visuose šaltiniuose, išsaugojo nekaltybę iki pat mirties. Senovės Graikijos visuomenėje nekaltybė buvo aukštinama, laikoma didele dorybe, todėl ir moterys, ir vyrai priėmė Hipatiją ir ją gerbė labiausiai dėl to, kad ji buvo laikoma kone belyte. Dėl to nebuvo baiminamasi jos įtakos, nepaisant fenomenalaus jos proto ir augančio mokslinių pasiekimų sąrašo.
Vis dėlto celibatas neapsaugojo intelektualės nuo geismo apimtų gerbėjų. Pasakojama, kad vienas studentas taip įsimylėjo Hipatiją, kad ji jau ėmė baimintis dėl jo būsenos, todėl ėmėsi drastiškų priemonių, kad apsaugotų vaikiną nuo jo paties (ir, kaip galime spėti, apsaugoti save nuo jo įkyraus merginimo).
Kartą, kai atkaklusis gerbėjas eilinį kartą prisipažino jai meilėje, Hipatija pasikėlė sijoną, nusiplėšė sanitarines apsaugas ir sviedė mėnesinių krauju permirkusius skudurus jam į veidą. Ir pasakė jam kažką panašaus: „Tavo meilė tėra geismas, bet tu nieko neišmanai apie moterų realybę. Štai ji. Tikiuosi, tai išgydys tavo apsėdimą.“
Tai jį išties išgydė, ir Hipatija galėjo grįžti prie darbų. Vis dėlto buvo ir kitų vyrų, kurie ją akylai stebėjo – jų ketinimai taip pat nebuvo dori. Tačiau šie vyriškiai norėjo ją ne suvilioti, bet nužudyti.
Grėsmė krikščionybei
Hipatija išpažino pagonybę tuo metu, kai buvo pačios krikščionybės užuomazgos. Vis dėlto, naujajai religijai populiarėjant, daugybė pagonių atsivertė į krikščionybę, nes bijojo persekiojimo. Hipatija neatsivertė, ji ir toliau praktikavo pagonybę ir šito neslėpė.
Toks Hipatijos nepaklusnumas – nors ją kurį laiką ir palaikė Aleksandrijos vadovybė – pavertė ją valdžios ištroškusių krikščionių taikiniu. Vis dėlto, po to, kai krikščionys mieste sukėlė smurto bangą, vadovybė Hipatijos neberėmė ir nebegynė.
Nuversti Hipatiją sumanė vienas iš įtakingiausių Aleksandrijos vyskupų, Kirilas. Jam nepavyko tiesiogiai užpulti vadovybės, tad jis nusprendė likviduoti vieną iš įtakingiausių miesto žmonių. Taigi vyskupas įsakė vienuolių gaujai pagrobti Hipatiją. Vienuoliai tempė moterį miesto gatvėmis ir ją kankino. Jie ją degino, gremžė odą austrių geldelėmis. Tada jie ją atitempė į bažnyčią, kur nuogai išrengė, daužė ir nutraukė rankas ir kojas.
Vyskupas pateisino tokius vienuolių veiksmus sakydamas, kad Hipatija įkūnija stabmeldystę, su kuria krikščionybė kovoja. Kirilas ir jo gauja nežinojo, kad nužudydami Hipatiją, jie ją padarė nemirtinga. Išties, jei jie ją būtų palikę ramybėje, jos darbai ir vardas ko gero būtų pasimetę istorijos labirintuose.
Ji mirė taip, kaip gyveno: ištikima smalsumui ir nuostabai, nesileidžanti būti nutildoma.