Būtent dėl savanorystės J. Karvelės namais trims savaitėms tapo Borneo džiunglės, kuriose gyvena sparčiai mažėjanti pasaulio orangutanų populiacija. Juos apsaugoti siekia lietuvių kilmės mokslininkės ir aktyvistės Birutės Galdikas įkurta organizacija „Orangutan Foundation International“, prie kurios veiklos J. Karvelė ryžosi prisidėti kaip savanorė.
Į Indonezijos džiungles – padėti orangutanams
Vilnietė pasakoja, kad savanorystės idėja užsikrėtė prieš dešimt metų keliaudama po Peru. Tuomet apsilankiusi gyvūnų prieglaudoje J. Karvelė pirmą kartą pamatė savanorius ir suprato, kad savanorystės idėja ir principai jai yra artimi. Galiausiai mintis pribrendo ir teisininkė ryžosi savanorystę išbandyti pati.
„Klausimų, kokią sritį rinktis ir kur keliauti nebuvo – seniai žaviuose dr. Birute Galdikas ir jos veikla. Skaičiau jos parašytas knygas ir seniai norėjau nuvykti į Borneo. Taigi tereikėjo susirasti „Orangutan Foundation International“ kontaktus ir užpildyti savanorio anketą. Be abejo, taip pat reikėjo sumokėti savanorio mokestį ir pasirūpinti daugybe būtinų skiepų – ne tik dėl savęs, bet ir dėl orangutanų, kurie nėra atsparūs kai kuriems žmonių nešiojamiems virusams“, – pasakoja J. Karvelė.
Pašnekovė pasakoja, kad orangutanai nyksta, nes masiškai yra naikinamos jų gyvenamosios vietos – drėgnieji atogrąžų miškai. Tai daroma siekiant atlaisvinti žemę žemdirbystei – daugiausiai alyvpalmių plantacijoms. Alyvpalmės, iš kurių gaminamas palmių aliejus, yra viena pačių netvariausių žemės ūkio kultūrų, tačiau Indonezijoje ir kitose Pietryčių Azijos šalyse ši žemės ūkio šaka yra viena aktyviausiai plėtojamų ir sudaro didelę dalį ekonomikos.
„Palmių aliejaus gamyba yra itin žalinga gamtai veikla, dėl kurios naikinami atogrąžų miškai ir nyksta ištisos augalų ir gyvūnų rūšys. Dėl to jau kurį laiką su šeima neperkame produktų, kurių sudėtyje yra palmių aliejaus. Tiesa, visiškai išvengti šio plačiai naudojamo ingrediento yra sudėtinga – jo gali būti kavinių tiekiamame maiste, kosmetikoje, automobilių degaluose. Tačiau visų mūsų asmeniniai pasirinkimai gali būti reikšmingi siekiant sustabdyti atogrąžų miškų naikinimą“, – sako J. Karvelė.
Svarbu žengti pirmą žingsnį
Vis tik sėkmingai teisininkei vartoti atsakingiau atrodė maža, todėl jį ryžosi savanorystės iššūkiui už daugybės kilometrų nuo Lietuvos.
„Vykti už tūkstančių kilometrų į nepažįstamą šalį mėnesiui gyventi džiunglėse gali atrodyti tikrai nedrąsu. Tačiau viskas atrodo sudėtinga tik tol, kol nepradedi veikti. Norėjau įrodyti sau, kad galiu, o taip pat pademonstruoti pavyzdį savo vaikams. Daug kas klausė – o kaip šeima, darbas? Manau reikia, į viską žiūrėti paprasčiau – ir šeima, ir darbas per mėnesį tikrai nesugrius. Tiesiog svarbu pasitikėti žmonėmis, kurie tave pavaduoja, perima tavo užduotis“, – įsitikinusi J. Karvelė.
Moters manymu, dažnai daugelis mūsų užsisukame savame rate, pernelyg sureikšminame tam tikrus dalykus, o tai, kas yra išties reikšminga, nustumiame į šoną. Tai trukdo imtis to, ko iš tiesų norėtume.
„Neretai tiesiog paverkšlename, paieškome pasiteisinimų, kodėl negalime vieno ar kito dalyko imtis, ir nuleidžiame rankas. Tačiau laimė yra mūsų pačių rankose, todėl turime jos nepaleisti ir daryti tai, kas mums atrodo svarbu ir artima“, – sako J. Karvelė.
Įkvėpė B. Galdikas pavyzdys
Prieš 50 metų dr. Birutės Galdikas Borneo salos džiunglių gilumoje įkūrė „Camp Leaky“ stovykloje, kuri šiandien yra tapusi kovos už orangutanų išsaugojimą simboliu. Šiuo metu profesorės veikla yra labai išsiplėtusi, jos fondas perka miško plotus ir juose įkuria orangutanų reabilitacijos centrus ar edukacijos centus vietiniams gyventojams. Viename tokių, esančiame šalia miestelio Pangkalan Bun, Jurgita kartu su dar penkiais savanoriais iš Lietuvos, JAV, Danijos ir Škotijos prisidėjo prie edukacinio centro statybų. „Camp Leaky“ šiuo metu yra „Tanjung Puting“ nacionalinio parko, kuris taip pat buvo įkurtas B. Galdikas pastangomis, dalis. Stovykla šiandien yra atvira turistams norintiems pamatyti laisvėje gyvenančius orangutanus, tačiau joje iki šiol vykdomi ir moksliniai tyrimai.
„Keliaudamas į „Camp Leaky“ supranti, kokia drąsi ir ryžtinga moteris buvo B. Galdikas. Pavyzdžiui, nuo Pangkalan Bun miesto, į kurį atskridome, iki Kumai miestelio, iš kurio upe iškeliaujama į džiungles, B. Galdikas keliavo dvi dienas. Mums ši kelionė automobiliu tetruko 40 minučių. Toliau upe iki stovyklos, kurią įkūrė, mokslininkė keliavo dar apie savaitę. Mes šią atkarpą laiveliu įveikėme maždaug per 3 valandas. Visą šį kelią Birutė Galdikas įveikė ir stovykloje įsikūrė bei gyveno viena su savo vyru, be jokios pagalbos. Ir visa tai dėl pasišventimo tyrinėti orangutanus“, – susižavėjimo neslepia J. Karvelė.
Pradėjo dar labiau branginti namus
J. Karvelė su kitais savanoriais dirbo „Orangutan Foundation Internatinal“ priklausančiame privačiame džiunglių plote ir tiesė jame džiunglių taką bei statė pavėsines.
„Dirbome šešias dienas per savaitę. Keldavomės 5-6 val. ryto, papusryčiaudavome ir kibdavome į darbą. Didelių atsakomybių neturėjome, užtat teko padirbėti fiziškai – nešioti medžio lentas, bambuko lazdas, pjauti, gręžti, veržti. Taip pat buvo ir šiek tiek kūrybos – sugalvoti ir padaryti ženklą, kurį dėjome ratu einančio kelio sujungimo vietoje. Šioje srityje komanda leido pasireikšti man, nes nusprendė, kad turiu menininkės gyslelę. Tą ženklą dariau gal keturias dienas, bet buvo tikrai smagu“, – sako J. Karvelė.
Didžiausias iššūkis 3 savaites trukusios savanorystės programos metu, J. Karvelės teigimu, buvo tropikams būdingas karštis ir drėgmė. Taip pat teko priprasti prie vietinio maisto, kuris tris kartus per dieną būdavo tiekiamas kaskart praktiškai toks pats – virti ryžiai su troškintomis daržovėmis, tempe ir tofu. Namams įprastų patogumų stovykloje taip pat nebuvo. Pavyzdžiui, dušą atstojo kubilas su šaltu vandeniu, o miegoti teko vienoje patalpoje su dar penkiais žmonėmis ant kietų grindų aplinkui zujant uodams.
„Būdama Borneo supratau, kaip gerai mes Lietuvoje gyvename ir kaip ne visuomet tai įvertiname – kasdien galime džiaugtis tokiais paprastais malonumais kaip dušas, šaldytuvas ar šiltas maistas. Mėnuo Indonezijoje padėjo suprasti, kaip labai myliu mūsų šalį. Ji nuostabi – turime gražią gamtą, švarų orą, vandenį, keturis puikius metų laikus, vietoje tikros pirties ištisus metus. Privalome tai branginti ir vertinti“, – sako J. Karvelė.
J. Karvelė jau spėjo grįžti į sau įprastą advokatės gyvenimą, tačiau iš Borneo parsivežta patirtis ir įspūdžiai vilnietę įkvėps dar ilgam. J. Karvelė neabejoja, kad savanorystei vietos jos gyvenime dar atsiras, o ji ir toliau sieks prisidėti prie teigiamų pokyčių pasaulyje.