– Jūsų gyvenime visai neseniai įvyko gana kardinalūs pokyčiai – persikraustėte į Maskvą, tiesa?
– Taip, kadangi mano vyras buvo paskirtas Lietuvos Respublikos ambasadoriaus pareigoms Rusijoje, šią vasarą jis, aš, mano sūnus Teodoras ir mūsų šuniukas persikraustėme. Kai tik sužinojau, kad važiuosime, buvo daug nerimo, neįsivaizdavau, kaip gyvensiu kitur nei Lietuvoje. Bet, nuvykus ten, mane apėmė toks įdomus jausmas. Aš supratau, kad namai yra ten, kur mano šeima. Praėjusią savaitę prieš filmo „Šuolis“ tarptautinę premjerą trumpam sugrįžau į Lietuvą, ir išvažiuodama iš Maskvos jaučiau tokį patį atsisveikinimo liūdesį, kaip kad ir vasarą, paliekant namus čia, Vilniuje. Supratau, kad ne miestas ir ne šalis lemia tą jausmą. Namai yra ten, kur tavo vyras, vaikas, šeima. Pirmas įspūdis apie Maskvą, kaip miestą, neblogas. Gal prie to prisidėjo ir nuostabus šių metų laiku oras, saulė, gyvename gražioje Maskvos vietoje. Be to, mano sūnui patinka nauja mokykla. Einame pasivaikščioti, aplankome įdomių naujų vietų. Teodoras nori kuo greičiau išmokti rusų kalbą, jis lanko tarptautinę mokyklą, net pasiėmė papildomas rusų kalbos pamokas, nes nori susikalbėti. Labai gerai, kad sūnus nori išmokti kuo daugiau užsienio kalbų. Tai gyvenime pravers.
– Kokia ten dabar tvyro atmosfera kino industrijoje?
– Atvykau ten visai kitais tikslais, ne kaip kino industrijos atstovė, todėl dar kol kas nedaug galiu papasakoti. Galiu pasidalinti tik tiek, kiek girdėjau iš ten gyvenančios mūsų garsios aktorės Ingeborgos Dapkūnaitės. Ji pasakojo, kad situacija yra tokia, kaip ir visur. Pavasarį visi teatrai, renginiai buvo uždaryti, kino gamyba sustabdyta. Pasibaigus karantinui visi puolė dirbti. Stengiasi kuo daugiau filmuoti, nes darbai buvo sustoję, ir neaišku, kaip pandeminė situacija vystysis toliau, todėl beveik neįmanoma rasti laisvų žmonių. Tarkime, rugpjūčio mėnesį filmaviome Estijoje ir reikėjo garso operatoriaus, nesuradau. Galiausiai pačiai teko įrašinėti garsą. Ingeborga sakė, kad ji jau įpratusi nuolat testuotis dėl viruso. Labai griežtai viskas žiūrima. Bet Maskvoje, pavyzdžiui, veikia teatrai, galima eiti į spektaklius, aišku, išlaikant distanciją ir su kaukėmis. Mes su vyru jau turėjome progas aplankyti Rimo Tumino, Oskaro Koršunovo spektaklius, pamatyti Nacijų teatro, kuriame vaidina Ingeborga, spektaklius. Žmonės ten labai myli teatrą. Kultūrinis gyvenimas, kiek įmanoma pandeminėm sąlygom, vyksta išties intensyviai.
– Ar vis dar juntamas nerimas dėl pandemijos?
– Sunku pasakyti, gal ta panika, kuri buvo pavasarį, nebėra tokia pati. Nerimas yra, bet žmonės yra žmonės, jie nori gyventi savo gyvenimą. Nėra ištuštėjusių gatvių, kaip kad buvo pavasarį. Gal Maskvoje žmonės šiek tiek mažiau vaikšto su kaukėmis, nes ten didesnė žmonių masė, sunkiau sukontroliuoti. Bet, pavyzdžiui, Teodoro mokykloje yra labai griežti reikalavimai. Visą dieną reikia būti su kauke, vaikai padalinti į dvi dalis: vieną dieną eina į mokyklą viena grupė, kitą – kita. Kiekvieną dieną turiu pasirašyti formą, kad jis neturi temperatūros, kad nekeliavome. Bet užsikrėtusiųjų skaičiai Rusijoje yra tikrai gana dideli, tai neramina.
– Pakalbėkime apie jūsų darbus, dėl kurių ir sugrįžote į Lietuvą. Praėjusią savaitę įvyko filmo „Šuolis“ pasaulinė premjera, tiesa?
– Taip. Pagaliau išleidžiu savo naująjį filmą „Šuolis“, kurį kūriau penkerius metus. Tai yra istorija apie lietuvį Simą, kuris Šaltojo karo metu bandė pabėgti iš Sovietų Sąjungos, peršokdamas iš Sovietinio laivo pas amerikiečius. Mes šį filmą planavome išleisti daug anksčiau, bet pandemija tuos planus sustabdė. Dabar filmo premjera Lietuvoje numatyta kitų metų pradžioje. O iki to filmas keliaus po pasaulį. „Šuolis” jau yra pakviestas į daugybę tarptautinių festivalių. Varšuvos kino festivalyje šiandien įvyko pasaulinė filmo premjera. Šitas festivalis vienas iš nedaugelio A klasės kino festivalių, turinčių dokumentinio kino konkursinę programą. Dalyvauti šitoje programoje man didelė garbė. Bet ne mažiau svarbi premjera laukia ir Romos kino festivalyje šią savaitę. Ten „Šuolis” pakviestas į pagrindinę festivalio programą kartu su tokių kino meistrų, kaip Thomas Vinterberg, Werner Herzog ar Francois Ozon naujausiais filmas. Tai bus pirmas kartas, kai lietuvio režisieriaus filmas bus rodomas oficialioje festivalio programoje. Dėl ko tikrai džiaugiuosi. Kaip ir dėl to, kas unikalią lietuvio šuolio į laisvę istoriją išgirs pasaulis.
– Jūsų šiame filme pagrindinis herojus yra vyras, bet dažnai šalia tų vyrų būna stiprios moterys, ar šiame filme irgi yra tokia moteris?
– Be abejo. Viena jų – Simo mama. Nenoriu daug išduoti filmo istorijos, bet jo mama – paprasta moteris iš kaimo – padarė nepaprastai daug, kad išgelbėtų savo sūnų. Dar yra filme žmonės, kurie kitoje Atlanto pusėje kovojo dėl Simo išlaisvinimo: savaites, mėnesius, metus... Filme sutiksime dvi nuostabias moteris, Amerikos lietuves Daivą ir Gražiną, kurios nenuilstamai dirbo ir atrado neįtikėtiną būdą, kaip galbūt galima būtų padėti Simui. Taigi nors filmo pagrindinis herojus ir vyras, bet, kaip sako prancūzai, ieškokite ir moterų.
– Prieš kurį laiką buvo itin garsiai eskaluojama tema apie moteris režisieres, jų nepripažinimą. Kaip jūs pati juntate, ar tos problemos iškėlimas ką nors pakeitė?
– Kai buvau jauna, be patirties, jaučiau vyravusį požiūrį, kaip čia moteris nori būti režisiere. Iš kitos pusės, pradžioje jaunam žmogui visada sunku, juo mažiau pasitikima, ir tik laikui bėgant, kuo daugiau esi sukūręs, tuo tvirčiau jautiesi. Bet aš dirbu su kino dokumentika – vaidybiniame kine lyčių stereotipas vis dar matyt stipresnis. Jei pažiūrėtume, pasauliniame kine tikrai vyrauja vyrai režisieriai. Nuo 1929-ųjų „Oskaru“ kaip geriausia kino režisierė buvo įvertinta tik viena moteris. Mes Lietuvoje šioje vietoje esame labiau pažengę – Sidabrinės gervės ne kartą buvo atskridusios į moters kūrėjos rankas. Kita vertus, aš apskritai nelinkusi skirstyti žmonių, man svarbiau yra talentas. Bet sutinku, kad moteriai kartais reikia daugiau pasistengti, arba moterys gal pačios mažiau drįsta. Man atrodo net ir mano naujas kuriamas filmas „Maša“ gerai atspindi šią situaciją, nes jis yra apie moterį kūrėją, kurios vienas iš mylimųjų buvo žinomas fotografas. O ji fotografavo, bet niekam nieko nerodė. Pasirodo, kad gal jos nuotraukos buvo net geresnės...
– Tai gal čia ir yra bėda, kad moterims trūksta pasitikėjimo savimi?
– Gal. Bet juk yra ir vyrų, kuriems trūksta pasitikėjimo. Man dabar sunku įvertinti viską, nes pati šiuo metu su tokia situacija nesusiduriu, dirbu savo darbą, bet kad tokia problema egzistuoja, aš žinau ir tai matau konkrečiai kine. Reikia apie tai kalbėti. Gerai, kad kreipiamas dėmesys į šitą situaciją, kad iškeliama problema, bet nereikia perlenkti lazdos. Man patiktų, jei kūryba būtų vertinama neutraliai, tik pagal darbus ir talentus. Bet nėra vienos idealios sistemos. Man, kaip moteriai, džiugu žiūrėti, kad moterys vienijasi, nes mes turime palaikyti viena kitą. Bet nepatinka, kai tuo pradedama naudotis. Bet koks reiškinys yra teisingas tol, kol jis netampa galios įrankiu. Negalima ateiti ir sakyti: priimkite mane į darbą vien dėl to, kad esu moteris.
– O kaip jūs pati suprantate moteriškumą sąvoką?
– Čia irgi neskirstyčiau moteriška ar vyriška, yra asmenybės. Svarbiausia nebijoti būti savimi. Jei kažkokiai moteriai labai gera būti vienokiai, tebūnie, geriausiai ji jausis ir atrodys, kai bus savimi ir nebandys niekuo apsimetinėti. Aš galvoju, kad vyrai ir moterys būna labai skirtingi ir tas yra gerai, čia yra gyvenimo žavesys. Pavyzdžiui, vienas iš taip vadinamų moteriškų atributų yra suknelė, aš pati jas labai mėgstu ir pastebiu, kad, kai ją apsivelku, labai gerai jaučiuosi. Bet yra tokių, kurios labai gerai jaučiasi su kelnėmis, ir jos irgi yra teisios. Ar mes sakysime, kad ji vyriška? Ne. Pažiūrėkite, moteris su kelnių smokingu, ar vyriškais marškiniais atrodo itin moteriškai. Tų etikečių yra, bet jos rodo, kad, išvertus į kitą pusę, nebūtinai viskas yra taip, kaip atrodo. Vienintelis matas yra, kad žmogus drįsta būti savimi. Prisipažinsiu, kad kai pradėjau karjerą, maniau, kad aš su savo ilgais plaukais ir suknelėmis atrodau nerimtai. Ne taip kūrėja moteris turi atrodyti. Bandžiau atitikti stereotipą: ir plaukus buvau trumpai nusikirpusi, nešiojau plačius marškinius, bet galiausiai supratau, kad tai nesu aš, bandau vaidinti kažką kitą. Taigi savo kailiu perėjau visus tuos etapus, bet visa tai, matyt, ir kyla iš nepasitikėjimo savimi. O kai jau žmogus susiformuoja kaip asmenybė, tada jis nebijo būti juokingas, būti moteriškas ar vyriškas.
– Ar apie tokias asmenybės ir jūsų naujasis filmas?
– Du nauji.
– Štai kaip. Apie ką jie?
– Apie dvi nuostabias moteris. Viena – jau minėta Maša, gatvės fotografė iš Sankt Peterburgo ir jos Dostojevskio plunksnos verta dramatiška istorija. Taip jau gavosi, kad pradėjus kurti „Mašą“, šalia atsirado ir kitas filmas, apie man ypatingą žmogų – profesorę teatrologę Ireną Veisaitę ir jos įkvepiantį gyvenimo meną. Turbūt čia ir slypi dokumentikos stebuklas bei trapumas tuo pačiu – gyvenimas vyksta čia ir dabar, ir mes, dokumentalistai, kartais negalime laukti, esame diriguojami iš viršaus geriausio režisieriaus ir scenaristo – Dievo.
– O pabaigus filmus laukia atostogos?
– Filmus kuriu ne vienerius metus, nes, kaip jau minėjau, dokumentikoje didžiausiais sąjungininkas, o kartais ir priešas, yra laikas. Dabar dėl naujai susiklosčiusių šeimos aplinkybių gyvenu Maskvoje, ir kaip diplomato antroji pusė, turiu ir tam tikrų įsipareigojimų. Bet man tai nėra sunku, nes patinka bendrauti su žmonėmis. Visiems įdomu, kad kuriu filmus. Nežinau, kaip čia būnant naujus įsipareigojimus teks derinti su kūryba, bet pasakysiu stereotipiškai, mes, moterys, galime labai daug ką padaryti, jei teisingai susiplanuojame. Esu dėkinga likimui už šią naują patirtį, kad galiu pažinti kitą kraštą, kultūrą, naujus žmones ir man gera palaikyti savo vyrą, kuris ir mane besąlygiškai palaiko kūryboje. Be abejo, gyvename politiškai įtemptu laikotarpiu ir tai psichologiškai veikia.