Bažnyčioje žmonės gali rasti ramybę, gali pasisemti vilties ir išiminties. Gali rasti įkvėpimo būti geresniu žmogumi. Gali nurimti, gali rasti pagalbos pereiti sudėtingus gyvenimo etapus. Gali rasti bendruomenę, kurioje jausis išklausyti, su kuria galės švęsti jiems prasmingas šventes ar drauge išgyventi skausmą. Bažnyčia nėra bloga vieta, net atvirkščiai, bet kartais atrodo, kad jos tarnai piktybiškai stengiasi atstumti kuo daugiau žmonių. Tą ir matome šiomis dienomis.
Pagalvojau, kad tai puiki proga man pasidalinti su jumis dviem istorijomis. Abi – mano, abi susijusios su bažnyčios tarnais.
Pirmoji vyko prieš šešerius ar septynerius metus, kai, taip jau atsitiko, kad susipažinau su vienu broliu dominikonu. Būdama jauna ir iš principo pikta ant tokios, visuotinai žinoma, neteisingos bažnyčios, leidau sau jo klausinėti visko: kodėl bažnyčiai atrodo, kad negalimas priešvedybinis seksas? Kodėl smerkiamos kontracepcijos priemonės? Kam reikalingas celibatas? Ar jam neatrodo kvaila, kad… Kaip taip atsitiko, kad…
Nors atsakymai į kitus taip pat verti pasidalinimo, bet svarbiausias klausimas man buvo apie LGBT žmones. Man į galvą tiesiog logiškai netilpo, kaip bažnyčia, vadovaudamasi šventaisiais raštais, sau leidžia smerkti ir nepriimti žmonių, kurie, pagal jų tikėjimą, sukurti pagal Dievo paveikslą?
Atsakymas mane pritrenkė. Pamėginsiu jį ištraukti iš atminties ir išversti į lietuvių kalbą. Taip gražiai, jautriai ir intelektualiai, kaip tai papasakojo brolis, nepavyks, bet mintį suprasite.
„Bažnyčios institucijoje labai svarbios dvi užduotys. Viena – palaikyti ryšį su istorija, senosiomis vertybėmis, nelėkti paskui madą ir besikeičiantį pasaulį. Ši užduotis tenka žmonėms, valdantiems bažnyčią iš Vatikano. Antroji užduotis – būti arti žmogaus, suprasti jį, būti arti šiandienos ir to, kas skauda dabar. Ši užduotis tenka tiems, kurie bendrauja su žmonėmis parapijose. Abi užduotys – be galo svarbios, bet abi pusės traukia virvę į saviškę. Tai yra priežastis, kodėl bažnyčioje pokyčiai įvyksta lėčiau, nei aplinkiniame pasaulyje.“
Paklausiau, ar galiu tikėtis, kad, pavyzdžiui, po penkiasdešimties metų, bažnyčioje gėjus ar lesbietė jausis taip pat gerai ir bus taip pat priimtas, kaip aš? Sakė, kad taip. Nustebusi galvojau, gal šitas vienuolis kiek trenktas, nes iki tol nė karto nebuvau girdėjusi taip kalbančių bažnyčios žmonių. Bet jau po keletos metų išgirdau Popiežių apie LGBT asmenis kalbantį jau visai kitokiu, nei buvo įprasta girdėti, tonu. Nudžiugino – pranašytės pildosi.
Kitas kunigas, kurio nuomonę išgirdau, tuo metu tarnavo Vatikane, Šv. Petro bazilikoje. Maniau, bus užsispyręs ir piktas – juk iš pačios senosiosios, konservatyviosios institucijos širdies. Jam uždaviau tą patį klausimą. Matot, man labai rūpi. Nuoširdžiai. Jo atsakymas buvo maždaug toks: „Visi esame Dievo vaikai ir nė vieno negalime atstumti ar smerkti. Bažnyčia ir kunigai – ne išimtis.“
Apie antrąjį tiek daug nežinau, bet mano sutiktas brolis dominikonas laisvalaikiu labai mėgo skaityti komiksus ir žiūrėti filmus apie superherojus. Tiesa, svarbiau tai, kad turėjo mokslų daktaro laipsnį, laisvai bendravo keturiomis kalbomis, o suprato dar keletą. Jo didžiulis pasišventimas mokslui ir tarnystei tarpusavyje beprotiškai gražiai derėjo. Jie leido jam pasaulį matyti labai plačiai, būti ne tik bažnyčios tarnu, bet ir tiesiog – labai fainu žmogumi, įdomiu pašnekovu, galinčiu intelektualiai diskutuoti įvairiausiomis temomis.
Man labai liūdna matyti, kad religinį tikėjimą – dalyką, kuris ir moksliškai patvirtinta, gali būti labai vertingas žmogaus psichikos sveikatai, – šitaip nužemina patys bažnyčios tarnai. Norisi įsivaizduoti, kad kunigai, vienuoliai yra šviesūs ir nuostabūs žmonės, su kuriais ir tolimam bažnyčiai žmogui privalo būti įdomu ir vertinga bendrauti. Lyg skaityti Šventąjį raštą – jis įdomus nagrinėti ir netikintiems. O matydama tokius pareiškimus, nesistebiu, kad pasibaisi ne tik bažnyčiai tolimi, bet ir aktyviai bažnyčios gyvenime dalyvaujantys tikintieji. Labai tikiuosi, kad šios dvi mano istorijos – ne išimtis iš taisyklės. O jei išimtis – kad padės tiems, kurie jaučiasi tikintys, bet bažnyčioje būna atstumti ne atviromis širdimis į pasaulį einančių jos tarnų.
Galvoju, gal ribotumas ir yra kunigų, leidžiančių sau „LGBTišnikus“ vadinti iškrypėliais, problema. Gal tai yra problema tų, kurie bendraudami su išsiskyrusiu žmogumi, visų pirma jam pasako, kad jis padarė neatleistiną nuodėmę ir gal turėtų pamėginti atgaivinti šeimą, kurios nebėra jau dešimt metų. Gal trūksta išsilavinimo, gal bendravimo su pasauliečiais, gal per mažai įsiklausymo, šiais laikais, jau net į tai, kas kalbama Vatikane. Ir tokie žmonės iš tiesų atstumia nuo bažnyčios. Tiek tuos, kurie tiki, tiek tuos, kurie šiaip bažnyčią laiko vieta, galinčia būti vertinga ir padėti kitiems. Daug Lietuvos kunigų nepažįstu ir nežinau, bet noriu tikėti, kad tokie, kuriuos šiandien aptarinėjame viešoje erdvėje – daugiau iš konteksto krentantys pavyzdžiai, nei norma.
Nė vienas nesam apsaugotas nuo buvimo piktu, blogu ar kvailu žmogumi. Nuo to neapsaugo nei sutana, nei tarnystė, nei, tiesą pasakius, jokie moksliniai laipsniai. Bet gali būti, kad jie padeda. Bent truputį. Gera žinia – atviros akys ir nuoširdus noras domėtis pasauliu, o ne atstumti jo nepažįstamas ir nepatogias dalis, yra išmokstamas. Tokios šviesos ir atvirumo linkiu kiekvienam. Labiausiai tiems, kas kuria bažnyčią, ir norėtų nuo jos neatstumti kitų.