Žinoma, asmenybės yra užknisančios. Jos turi nuomonę, jos žino, ko nori, jos garsiai apie tai kalba. Ir kol nuomonės sutampa, tol gerai, bet anksčiau ar vėliau pasidaro nesmagu ir nepatogu, nes kažkada tos nuomonės turi ir išsiskirti. Žodžiu, gebėti priimti spalvų pilną žmogų yra sudėtinga. Ir vis dėlto, man geriau kartais labai nusišnekantis, kvailai pasielgiantis, klystantis, labai netobulas žmogus, o asmenybė galop visada atrodo netobula, tai josios turėjimo sąlyga, negu dar viena dailiai į ekranus besišypsanti graži mergina, kuri apie jokius konfliktus nepasisakys, mėgstamų ir nemėgstamų žmonių neturės, visus rekomenduojamus spektaklius ir knygas mėgs, o mėgs vien tik todėl, kad intelekto ir asmenybės stoka trukdo prieštarauti.
Ar pastebėjote, kad socialiniuose tinkluose dabar, kai laikas tiesiog mėto į mus galimybes keliauti, matyti, grobti sau patirtis, godžiai gerti pasaulį, dažnas rodo tuščius vaizdus, bet nieko apie juos nesugeba papasakoti? Rodo, kad buvo galerijoje: nufotografuotas paveikslas. Tyla. O tai gal ką nors papasakosi apie tą paveikslą? Kokia jo kilmė? Koks tavo santykis su juo? Jei jau visai paprastai – ar tau bent jau patiko? Nieko, tyla. Žmonės neturi žinių ir neturi nuomonės – ir tai eina greta vienas kito. Didelė dalis interneto veidų nebepasako savo nuomonės apie nieką: apie naują aplankytą restoraną, apie kokį nors svarbų politinį konfliktą, apie pauostytus kvepalus, apie aplankytą šalį. Dar kartais pasako, kad patiko, bet jei nepatiko – tyla. Tai prėska. Ir mane verčia vemti. Nes man daug geriau, kad kažkas net man patikusį maistą apšauks paskutiniu šūdu, negu pasaulis taps mandagiai nei joks.
Amerikiečių XX amžiaus rašytojo David Karp knygą „Vienas“ išsirinkau elektroninėje knygų parduotuvėje, pamačiusi ją kaip naujieną. T.y., naujai išleistą, nes šiaip jau knyga yra sena. Ir paskaičius aprašymą iškart suvirpėjo prisiminimas apie individualumo bibliją – knygą „Šaltinis“, kurios gyvenime nepamiršiu. Ši taip pat žadėjo panašią temą ir spalvas, todėl lūkesčiai užkilo iki lubų ir aš labai laukiau, kol perskaitysiu dar vieną šedevrą.
Knygoje aprašoma įsivaizduojama valstybė, pastatyta komunistiniu pagrindu. Čia nėra geresnių, nėra asmenybių, viskas, kas individualu – vadinama erezija. Tačiau tokia valstybė panaikino nesantaikas, nėra nusikalstamumo ar skurdo. Pagrindinis herojus, profesorius, yra savanoris valstybės šnipas, besiklausantis savo kolegų ir pranešantis apie jų smulkias ir dideles erezijas, tačiau, kaip vėliau pasirodo, valstybė mano jį patį esant didžiausio pavojaus eretiką, viduje besididžiuojantį savo individualumu. Ir tada valstybė kankinančiais būdais eksperimentuodama imasi tą asmenybę laužyti. Ar tai įmanoma padaryti?
Skaitant galvoje virė labai dviprasmės mintys. Iš vienos pusės, tai galinga knyga. Ji plaukia lengvai, eksperimentai prirakina savo ramiu žiaurumu, o dominuojantys žmonės gąsdina savo vidutiniškumu. Iš kitos pusės, na, tai ne „Šaltinis“. Ir, žinoma, beprasmiška tas knygas lyginti, vargu, ar autorius siekė parašyti kitą tokią knygą, bet vis dėlto ši – tik nuostabiai traukiančios temos griaučiai, lyginant su minėtąja.
4 žvaigždutės iš 5. Iš tiesų labai rekomenduoju knygą paskaityti, bet dėl asmeninio lūkesčio negaliu jai duoti aukščiausio įvertinimo. Tai knyga, verta dėmesio, bet ką galiu padaryti, kad ją užgožė šedevras. Taip jau būna su nevidutinias dalykais. Jie neklausia leidimo, jie tiesiog ateina, sušvilpia kaip vėjas ir tada jau būna per vėlu mojuoti rankomis, prašyti, atsiprašyti ar apskritai bandyti išsižioti.