Štai tokių komentarų sulaukiau savo feisbuko paskyroje pradėjusi diskusiją apie vaikų auklėjimą, savo knygoje „Minčių žvėrynas“ rašo Eva Tombak.
Temą padiktavo psichologo Jordano Petersono tvirtinimas, esą „vaikai anaiptol nėra iš prigimties geri, juos reikia auklėti, kad užaugtų dori žmonės“. Psichologo požiūris kerta smūgį liberaliajam auklėjimui, ir aš prisimenu „Sniego karalienę“: „Vaikus reikia lepinti, tada iš jų išaugs tikri plėšikai.“
Mūsų visuomenėje viešpatauja besąlygiškos meilės vaikams idėja: turime juos tiesiog mylėti, leisti jiems tiesiog būti ir ko nepasiekia – pakelti, kad pasiektų, ko nepasiima – paduoti, kiekvieną pražangą suprasti ir atleisti.
Beje, žinai, kad besąlygiškos meilės idėja nėra mileniumo išradimas – ji gimė šeštajame dešimtmetyje? Besąlygiška meilė – tai atsakas į Antrojo pasaulinio karo žiaurumus. Penktojo ir šeštojo dešimtmečio karta pareiškė: „Gana. Mes norime, kad mus mylėtų nepriklausomai nuo nieko.“ Taip buvo nutarta vaikus auklėti besąlygiška meile.
Neilgtrukus „meilė už nuopelnus ir paklusnumą“ transformavosi į „meilę be ribų“.
Bet laisvės švytuoklė pernelyg įsisiūbavo. Besąlygiškos meilės eksperimentas žlugo. Tėvai prarado galimybę daryti vaikams įtaką, juos auklėti. Mes žengėme per toli su pasitikėjimo kreditu, mūsų besąlygiškas palaikymas įskiepijo vaikams klaidingas nuostatas. Mes tikėjomės, kad laisvė išugdys jų savivertę, brandą, nepriklausomą mąstymą, ir tokiu būdu jie išaugs laimingi ir sėkmės lydimi žmonės.
Tačiau iš tikrųjų besąlygiška meilė tapo tarsi Pandoros skrynia, sužeidė savivertę, sustabdė brandą, ir šiandien mes turime infantilų kartą, kuri nenori suaugti, visą gyvenimą nepaleidžia „vidinio vaiko“.
Šiuolaikinius tėvelius ir mane pačią paralyžiuoja baimė: vaikų bausti negalima, bausmė traumuos atžalos psichiką, vaikai mūsų nemylės, jei juos bausime.
Vaikų teisių sergėtojai gali džiaugtis (nabagėliai jie, jeigu jiems tai džiaugsmas) – liberalumo maras nugalėjo sveiką protą. Tėvai vaikui trenka galvą, jis klykia, o kaimynai, neišsiaiškinę priežasčių, jaučia pilietinę pareigą kviesti policiją. Prekybos centre vaikas isteriškai raitosi ant grindų žviegdamas „noriu lėlės, noriu ledų, noriu saldainių“, tėveliams širdis kulnuose, jie nežino, ką daryti – jei pakels balsą, mėgins griežčiau sudrausminti, jiems gresia prarasti tėvų teises.
Aš pritariu, kad tėvus reikia bausti, jei neišauklėjo vaiko, bet atimti teises vis dėlto yra hardkoras…
O gal tai visuomenės auklėjimo būdas, kaip neprisirišti? Tėvams – prie vaikų, vaikams – prie tėvų, prie draugų?
Bičiuliai, emigravę į Niujorką 1990-aisiais, guodėsi, kaip jų dešimtmečiui sunku mokykloje: vos spėja apsiprasti – viskas vėl pasikeičia. Kiekvienais metais vis kiti mokytojai, pergrupuojamos klasės, suolo draugai nuolat mainosi, migruoja: matematika – su Simu, kalbos disciplina – su Tomu, o piešimas ir muzika – su Roku ir Rolu. Prieš trisdešimt metų man tai atrodė baisi neteisybė – kam traumuoti vaiką, kaip jį galima išskirti su mylimais draugais ir mokytojais.
Šiandien nuomonę pakeičiau. Tiesa, per tą laiką vaikai suaugo, tad kas čia supaisys, kaip būtų buvę, jeigu būčiau auklėjusi kitaip.
Nežinau, ar turiu teisę sakyti, kad savo vaikus auklėjau, – greičiau mokiausi juos mylėti besąlygiškai. Man regis, jie tiesiog augo, o aš stebėjau ir stengiausi netrukdyti. Buvau iš tų tėvų, apie kuriuos sakoma, kad dėl vaikų draugystės jie pasiryžę bet kam, netgi pagarbą sau ir reputaciją paaukoti. Ir vis dėlto man pasisekė – mano vaikai ne iš infantiliųjų. Jie išaugo atsakingi, disciplinuoti, rūpestingi ir mokantys kovoti už save. Taigi, regis, ką nors vis dėlto dariau teisingai.
O tu kaip manai – tai likimas, genetika ar tėvų nuopelnas, kad vaikas išauga moraliu žmogumi? Ar didžiuojiesi, kad tavo vaikas netapo alkoholiku ar narkomanu? Sakai, nėra kuo didžiuotis? Psichologas Jordanas Petersonas tvirtina, kad yra: jo manymu, nieko keista, kad žmonės svaiginasi. Labiau keista, jeigu nesisvaigina. Nieko keista, kad žmones kamuoja negatyvios mintys, stresas ir nerimas. Kur kas keisčiau, kad žmonės įstengia negatyvumą nuslopinti, nusiraminti.
Mes pažeidžiami ir mirtingi. Milijonai atsitiktinių dalykų gali mus išmušti iš pusiausvyros ir mirtinai išgąsdinti. Tačiau mes laikomės. Nors yra daugybė priežasčių bodėtis gyvenimu, žudytis, mirti iš nuobodulio ar jėga atimti iš kitų tai, kas mums patinka, bet negalime turėti. Juk mus išauklėjo, kad laimė yra gyvenimo tikslas ir mes visi turime teisę į šią palaimą.