Nereikia ir Lietuvai.
Nepaisant to, kad Dalia Grybauskaitė buvo viena įstabiausių bei įtakingiausių politikių šalies istorijoje, o ir pačioje šalyje netrūko pasididžiavimo būtent prezidentės lytimi jos posto kontekste, Lietuvai moters prezidentės nereikia. Todėl, kad prezidento lytis turi nulinę vertę, kaip ir jo odos spalva, kilmė, lytinė orientacija ir kiti įgimti, o ne pasiekti dalykai.
Ironiška, kad pasaulis, o taip pat ir Lietuva, vyrus ir moteris sulyginti jau bandė pačiu nelygiausiu ir baisiausiai diskriminuojančiu būdu: skaičiuojant, kad kažkokiose tikslinėse grupėse būtų po lygiai vyrų ir moterų. Na, kad ir televizijos laidoje: kad sėdėtų trys pašnekovės moterys ir trys pašnekovai vyrai. Tokiems dalykams buvo netgi skiriami europiniai pinigai, kuriuos mielai nusisiurbė ir kai kurie mūsiškiai transliuotojai.
Ką tokia lygybė duoda? Iš esmės ji reiškia, kad pakalbinti tam tikra tema galimai pakviesi mažiau ja apsiskaičiusią moterį, nors gal būtų geresnis pašnekovas vyras, nes tris vyrus jau turi ir jau daugiau tau nereikia. „Lygybė“ grįsta ne žmonių gebėjimais, žiniomis, pasiekimais, o vaginų bei penių skaičiavimu.
Gal pamenate tokią Loretą Graužinienę? Tuti tuti tuti ta, tuti tuti tuti ta. Taip, Seimo pirmininkę prieš dešimtį metų. Taip, tą, kur žodį „Lietuva“ išskiemenavo lie-va. Ji buvo ir, mano žiniomis, tebėra moteris.
O Agnę Širinskienę? Čia, žinoma, būtų galima skelti gerą anekdotą, bet mano žiniomis – ir ji moteris, tuo ir apsiribokime. Norėtų Lietuva tokios prezidentės? O gal pultų ant kelių žmonės rėkdami, kad saugotų juos tas, aukštai, nuo pikto?
Jei norime moters, juk galime rinkti tiesiog „Šokoladas sielai“ moteriškumo mokytoją, lakstančią be triusikų ir ne kartą išstojusią su pamokymais, kas dera ir nedera moteriai, ir tada jau su lytimi tikrai neprašausime. Bet spėju, kad ir šito Lietuva nenori.
Nenorėjo ir JAV. Vargu, kad kažkas, kas realiai sekė rinkiminę jos kampaniją ir klausėsi jos interviu, laikytų Kamalą Harris gera kandidate. Ir nepadės čia lytis – nepadėtų, net jei Kamala Harris būtų ne tik moteris, bet ir juodaodė lesbietė, nors, reikia pripažinti, savo tapatybėje ji išties buvo ne kartą pasiklydusi.
Pavyzdžiui, tie akcentų kaitaliojimai, prisitaikant prie auditorijos, kuriai kalba, tikrai sutrikdė ne vieną. Išgirdome Kamalą-ispanakalbę, Kamalą-žolytės rūkorę iš Jamaikos, Kamalą-ūkininkę afrikietę, Kamalą-močiutę žydę, Kamalą-džiazo karalienę iš Pietų, Kamalą-bendruomenės aktyvistę iš Čikagos. Ko gero, buvo ir daugiau kamalų, bet visko juk žmogus nesužiūrėsi, reikia dar ir valgyti, miegoti, dirbti, o taip pat ir stebėti respublikonų kampanijos eigą ir susidaryti autentišką savo požiūrį.
Asmenybės kaitaliojimas ir chameleoniškumas nebuvo didžioji Kamalos Harris silpnybė. Mano manymu, didysis jos silpnumas buvo negebėjimas atsakyti į paprastus ir aiškius klausimus. Jau anekdotu tapo jos žodžiai, kad ši kilusi iš viduriniosios klasės šeimos ir užauginta sunkiai dirbusios mamos. Šią frazę kandidatė kišo nepailsdama, ar atsakinėtų apie šalies ekonomiką, ar apie migrantų krizę, ar kalbėtų jos palaikymo renginyje. O štai realių atsakymų beveik nebuvo.
Per daugybę interviu kanditatė išsisukinėjo, nusukinėjo temas, kalbėjo banaliomis bendrybėmis ir neduodavo atsakymo. Žmonės norėjo išgirsti, kaip ji suvaldys keliskart kilusias kainas, nes situacijos gerinimas buvo vienas iš jos planų, o Kamala tik kartojo, kad Trumpas blogas. To nebuvo gana.
„Blogiausia rinkiminė kampanija moderniosios Amerikos istorijoje“ vakar prapliupo The Telegraph, o CNN apie tai kalbėjo jau kuris laikas. Tiesa ta, kad Kamala Harris atrodė ne kaip kandidatė į prezidentus, o kaip pro šalį lėkusi mokyklos direktoriaus sekretorė. Ir argumentas, kad laiko pasiruošti po prezidento Bideno atsitraukimo ji turėjo nedaug, neįtikina. Visus tuos metus žmonės jai mokėjo atlyginimą už buvimą viceprezidente, antru svarbiausiu žmogumi po prezidento. Atsakymus ji turėjo žinoti net papildomai nesiruošusi, o nesugebėjo jų duoti net tose temose, kurios buvo tiesiogiai jai pavaldžios.
Jums keista, kad išrinko Donaldą Trumpą? Kiek jo interviu perklausėte? Ar stebėjote jo rinkiminės kampanijos komunikaciją, vykdytą ne tik jo paties, bet ir tikrai stipriai komunikuojančios komandos?
Aš būčiau nustebusi, jei būtų išrinkę Kamalą Harris, ir čia visai ne apie simpatijas-antipatijas, tiesiog Amerikos demokratai šįkart turėjo labai labai prastai pasiruošusią kandidatę. Gal net prasčiausiai istorijoje. Ir būti moterimi čia nepadės. Moterys irgi turi žinoti atsakymus ir turėti planą, nepakanka gimti su vagina tarp kojų.
Kartą demokratai pašonėje turėjo tikrai stiprią kandidatę moterį. Ji irgi pralaimėjo ir taip pat pralaimėjo Donaldui Trumpui. Tačiau tie, kurie balsavo už Hillary Clinton, ko gero, iš tiesų balsavo už ją, o ne prieš Trumpą.
Paskutinį kartą šioje rinkimų kampanijoje Kamala Harris paslydo paaiškėjus, kad išrinkta ji nebuvo. Kandidatė nė neišėjo pasveikinti už ją balsavusios ir jos laukusios minios. Daug skambių žodžių buvo pasakyta rinkimų įkarštyje. Daug įžymybių rėkė paliksiantys šalį, jei laimės Donaldas Trumpas. Daug kairiųjų jaunuolių griebėsi už krūtinės tai žadėdami. Tuo metu Donaldo Trumpo komanda komunikavo, kad jeigu pralaimės, niekada nepaliks savo šalies, savo rinkėjų ir kovos, kad jų vertybės nebūtų ištrintos. Kamala Harris pralaimėjusi tam tikra prasme paliko savo rinkėjus.
Žinoma, kitą dieną ji pasakė kalbą. O kalba buvo stebėtinai panaši į Hillary Clinton pralaimėjimo kalbą.
Tiesiog buvimas moterimi niekada neturėjo būti rinkiminės strategijos dalimi. Amerikai reikėjo atsakymų. Ir numanau, kad jų reikia ir Lietuvai. Taigi, politikai turėtų būti pasiruošę juos duoti.