Kai aš buvau maža, visi kiemo vaikai net konkrečius skaičius žinojo: 90-60-90. Bet ir be skaičių buvo ir yra įvairiausių kriterijų, kuriuos turi atitikti moteris, kad ji nebūtų baisi. Nes, žinote, pasirodo, žmogus, kuriam ten vienas kitas plaukas išlindęs, gali būti baisus. Koks stiprus žodis – o gal tiesiog labai baili visuomenė.
Pasikalbėkime apie tuos keistus standartus.
Pavyzdžiui, man vis ramybės neduoda vienas punktas reikalavimų moterims sąraše. Yra toks bendras supratimas, artimas daugeliui žmonių, kad stori, sveiki plaukai – gražu. Retėjantys, silpni, slenkantys, nušiurę plaukai nerašytu susitarimu laikomi nesėkme. Prasta genetika. Sunkiu gyvenimo periodu. Taisytina gyvenimo realybe. Žinoma, kad protingi žmonės suvokia, jog esama didesnių ir svarbesnių privalumų nei plaukai, tačiau sveikų, gražių, storų plaukų – vargu ar kas atsisakytų. Na, čia turbūt nesiginčysim.
Dar gana universaliai gražu – ryškūs bruožai. Tamsios, ryškios blakstienos, natūraliai vešlūs antakiai. „Ji ryškių bruožų, jai net dažytis nereikia“, – galite išgirsti sakant apie kokią nors italę, galinčią pasigirti visais šiais privalumais.
Tik kaip tada visame šitame kontekste atsiranda „fu, jai ūsai želia“? Arba „apsivemsiu, plaukuota ranka“? Čia juk kaip norėti keliauti į Nidą, bet pykti, kad ten – kopos ir rūkyta žuvis. Arba pasirinkti santechniko darbą, bet piktintis, kokio velnio žmonėms reikalingi vamzdžiai.
Matote, tu arba esi plaukuotas, arba ne. Ir moterys, kurios turi vešlius plaukus, kurių blakstienos – kaip vėduoklės, o antakiai – tai ne Grytutės nutrupinti takeliai, bet ryškūs amerikietiški greitkeliai, greičiausiai turės vieną kitą ūsą ir anaiptol ne porą baltų pūkelių ant kojų. Elementari biologija.
Standartai moterims vis peržengia kažkokias logikos ribas. Ir plaukuotumas – tikrai ne vienintelė tema.
Pavyzdžiui, idealia moterimi dažnai įvardijama ta didelių, sultingų krūtų savininkė. Tačiau žaibo greitumu moterys imamos kritikuoti, vos tos krūtys nusileidžia milimetru žemyn. „Nutįsę“, – komentuoja grožio ekspertai.
Ar jūs matėte kokį nors svorį, kad ir kas tai bebūtų, kuris kiltų aukštyn, o ne leistųsi žemyn? Į viršų kyla tik pienių pūkai ir lengvi balionėliai. O krūtys, jei jos didelės, tįsta. Elementari fizika. Ir aš, beje, netikiu tokia idealia ir sąmoninga visuomene, kur žmonės vieni kitiems visai nekeltų jokių reikalavimų ir neturėtų grožio standartų. Bet gal reikia ir nors kiek sveiko proto turėti? Reikalauti, kad šuo kniauktų, o katė dėtų kiaušinius, o sliekas – gaudytų peles – turi šiek tiek logikos trūkumų.
Be to, krūtų dydis dažnai ateina su bendruoju figūringumu, apvaliomis figūromis. O mūsų šalyje M dydį dėvinti mergina jau laikoma apvalia, L – vilties neturinčia storule, o ties XL dydžiu juk baigiasi ir visa pasiūla.
Pasakykite automobilių gamintojui, kad norite 5000 arklio galių turinčio automobilio, bet kad jis būtų labai ekonomiškas degalų naudojime, aukštas, bet ypatingai kompaktiškas, o tuo pačiu – kad turėtų talpia bagažinę ir viduje sutalpintų penkis vaikus ir šunį. Duodu ranką nukirsti – pavadintų jus kvailiu ir į duris parodytų. Bet iš moters tokios nesąmonės reikalauti normalu.
Žmonės šitas savo iškrypėliškas fantazijas jau įgyvendino veisdami gyvūnus. Taip paikai, be jokios atsakomybės, prigamino to, kas jiems gražu. Lyg kokių vazų prižiedė, lyg fabrike sijonų prištampavo. Taip atsirado įvairūs mopsai ir buldogai be nosių, kurie karkia ir švarpščia nuėję kelis šimtus metrų šiltesnę pavasario dieną. Ką ten karkia ir švarpščia – jie kriokia.
Tie šunys neturi nosių, bet turi didelius kūnus ir trumpas kojas. Jie pasmerkti niekada patogiai nekvėpuoti ir turėti širdies ligų bei antsvorio, nes jų kūno sandara nepritaikyta niekam kitam, tik ligoms. „Bet juk miela“, – kvykauja kvailutės be išsilavinimo, besigrožėdamos dūstančio šuns kančiomis.
Jei galėtų, pasaulis kažką panašaus padarytų ir iš moterų. Ir, tiesą pasakius, kartais padaro. Tokius vaikštančius kyborgus, kur vietoje lūpų – kažkoks sutinęs hemorojus, o antakių vietoje – gamyklos avarija, išsiliejus dervai. Ir moterys lygiai taip pat kenčia padarinius bei šalutines reakcijas. Implantai krūtyse plyšta, svetimkūnį atmetinėja pats kūnas, vyksta organizmo kova su tuo, kuo moteriai būti nepriklauso, bet kuo būti ji stengiasi, paisydama tų su sveiku protu prasilenkiančių standartų.
Sportiška, bet neraumeninga, liekna, bet sultinga, protinga, bet neprieštaraujanti, išsilaikanti save, bet nevaldinga, plaukuota, bet tik vietose pagal užsakymą, ilgakojė, bet ne per aukšta. Taip ir pasirodo galiausiai, kad visos mes – negražios.
Todėl, bent jau mano manymu, kuo skubiau reikia keisti požiūrio kampą. Jei nei viena moteris ramiai, be didžiulių pastangų, be kenkimo savo sveikatai, be vertimosi per galvą, nesugeba tų standartų atitikti tiesiog būdama savimi, ne moterys yra blogos, o standartai nevykę.
Jei tavęs niekas nesupranta – tu ne protingesnis už kitus, tu tiesiog nemoki aiškinti. Jei keli standartus, kuriems prilygti sunkiau nei išskristi į mėnulį, keli nenormalius, neprasmingus ir tiesiog kvailus standartus. Taškas.
Moterys yra gražios su visomis plaukuotomis kojomis, nutįsusiomis krūtimis ar visai be jų. Tai žiūrinčios akys negražiai žiūri.