Taigi, damos ir džentelmenai, atėjo laikas papilti žibalo į pėsčiųjų takus. Nes šie, dievaži, galvoja, kad yra nemirtingi. Ir kad jie – ne eismo dalyviai.
Bet mane mokė, kad jei būsi žioplys ir kvailys, tai niekas tavęs nuo nelaimės neapsaugos. O jų, matyt, nemokė. Taigi, pamokykime.
Jei reiktų surikiuoti eismo dalyvius nuo atsargiausių ir atsakingiausių iki tikrų rakščių užpakalyje, aš, ko gero, didžiausią medalį iškalčiau automobilių vairuotojams. Jei atmesime tuos gyvenimo nesusipratimus, nusipirkusius vairuotojo pažymėjimą – o būkime atviri, bent jau kažkada tai buvo galima padaryti gana nesunkiai – tai vis dėlto yra didžiausius mokslus išėjusi grupė, turinti realų atsekamumą, labai realiai bauduojama, o už kai kuriuos nusižengimus – net sodinama į kalėjimą. Taigi, paprastai ir atsakingiausia. Taip, ko gero mirtinų avarijų automobiliais įvyksta daugiau nei mirtinų avarijų paspirtukais, bet visai ne todėl, kad paspirtukų vairuotojai tai darytų geriau ir atsargiau. Kai krenta lėktuvai, šansų išgyventi maža. Ne todėl, kad pilotai blogi.
Antroje vietoje vis dėlto būtų dviratininkai. Gal nes dviračių kultūra yra sena kultūra – ir bent jau dalis jų vis dėlto turi suopračio ir apie kelių eismo taisykles, ir apie kažkokią pagarbą kelyje, ir apie saugumą. Savaime aišku, kiekvienoje žmonių kategorijoje rasite savų kvailių. Kaip jų yra tarp automobilius vairuojančių, taip netrūksta ir tarp dviratininkų. Bet grupinis vertinimas juk remiasi vidurkiais.
Kvailiausi garantuotai būtų prietrankos paspirtukininkai, tarp kurių atsakingų ir nuovokių procentas yra mažesnis nei bet kurioje kitoje grupėje. Tai kategorija – kuri labiausiai neišmano kelių eismo taisyklių, o jų rankose – palyginti galingas ir greitas įrankis, kuris, deja, turi labai mažai apsaugos. Maži ratukai, o priedangos – nulis. Ir nuskinti kitą – ir pačiam prisiploti dideli šansai. Jie didėja turint mažai proto. Nepadeda ir tai, kad paspirtukais labai dažnai važinėja daug ypač jaunų žmonių, o taip pat – ir girtų žmonių. Jie mažiausiai reguliuojami. Ir menkiausiai baudžiami.
O kaip pėstieji? Na, pėsčiaisiais kartais būname mes visi. Taigi, ta grupė yra nenupasakojamai plati ir įvairi, o tuo pačiu – ir labai reikšminga. Ji gal mažai pavojinga pati sau tarpusavyje – pėsčiasis net jei petimi trinktels kitam praeidamas, tai nebent išsidurnins vienas kitą, pasitrins petį ir tiek žinių. Papūsi ir praeis. Iki vestuvių užgis. Aukų vargiai tebus. Bet apskritai kalbant, tai pavojų sau ypatingai kelianti grupė. Ir saugosi ji daugiausiai ne pati – ją saugo daugelis kitų eismo dalyvių. Bando jos išvengti. Pamatyti, pastebėti, apvažiuoti, praleisti. Nes net patį kvailiausią, žiopliausią, savižudiškai besielgiantį pėsčiąjį nutrenkti – ne variantas.
Kaip įtikinti pėsčiąjį, kad jis – eismo dalyvis su atsakomybėmis? Vairuoti ir maigyti telefoną – nelegalu, o štai pėstieji gatvėmis vaikšto sulindę į ekranus taip, kad nei girdi, nei mato. Ausinės visu garsu – pabandyk tu jį prisišaukti. Teko kartą einančiam vidury gatvės pypinti ištisą kelią iki pavyko aplenkti kelio praplatėjime. Jis mat muzikos klausė. Nė nesureagavo. Saldu būtų kiek į užbakalį bakstelti – bet negali, juk būsi už nelabąjį baisesnis. Smurtas ne sprendimas.
Pasižiūrėkite, kaip vaikšto pėstieji. Ypač tie, kurie nevairuoja. Užtenka pastovėti prie eskalatoriaus prekybos centre ar oro uoste. Stovi grupė žioplių vidury tako. Pasislinktų dešinėn – duotų greičiau judantiems aplenkti. Tai ne, jie vėpso kelią užstoję. Tiesiog supratimo neturi: nei apie judėjimo kryptis, nei apie kelio davimą, nei bendrai apie judėjimą kitų žmonių apsuptyje. Jie nepratę apie tai galvoti.
Todėl jei būtų mano valia, kelių eismo taisyklių mokytųsi visi ir egzaminą laikytų visi. Nes visi yra eismo dalyviai. Gal tada daugiau žmonių susiprastų, jog einant per žalią šviesoforą vis tiek reikia žvalgytis į kairę ir dešinę – nes nepaisant, kad jiems galioja pirmumo teisė, kažakam tuo metu irgi gali degti žalia, ir saugotis vis tiek visų pirma reikia pačiam.
Žinote, gamtoje gyvūnai paprastai supranta, kad prieš didesnį ir galingesnį rautis neapsimoka. Išimtis tikriausiai yra maži puskvaišiai šuniukai, vambrijantys į veidą tiems, kurie juos perkąstų su tokiu lengvumu, kokiu kvėpuoja. Panašiai elgiasi ir pėstieji, nežiūrėdami landžiodami už automobilių mašinų stovėjimo aikštelėse, nepakeldami galvos perėjose, visai nesižvalgydami sankryžose. Automobilis – gerokai sunkesnis, greitesnis ir galingesnis. Su juo neatsargiai elgtis – kvaila, kaip tai blusai loti dideliam šuniui į veidą. Paskui rėk nerėkęs, padavinėk į teismus, bet tai tavo kojos sulaužytos, tai tau gipse gulėti.