O su lietuviais, kuriančiais savą kokybišką produktą, yra štai kaip: sutinku mokėti daugiau nei už kitos kilmės produktą, jei jis iš tiesų kokybiškas. Didžiuojuosi ir skleidžiu žodį. Žinau, kad tokioje mažoje rinkoje jau vien dėl mažų gamybos apimčių ir konservatoriškų pirkėjų sudėtinga išlaikyti žemą kainą. Be to, nemanau, kad lietuvis turėtų nusipiginti vien todėl, kad yra lietuvis. Tai tautinis pasididžiavimas: mes tokie patys geri kaip italai, amerikiečiai ar prancūzai, kodėl lietuvio darbas turėtų būti pigesnis?
Ir vis dėlto, lietuviškų „Chazz“ traškučių pirkėja nesu. Ir čia turiu paaiškinti: aš džiaugiuosi, kad jie egzistuoja. Kiekvienas verslas sukuria judėjimą šalies viduje – ir tai jau savaime gerbtina. Jie perka lietuviškas daržoves, jie kuria darbo vietas, jie moka mokesčius valstybei: laukiu laikų, kai valstybės išlaikytiniai į tai žiūrės su pagarba ir dėkingumu, o ne priekaištais ir nepasitenkinimu. Ant verslų laikosi šalis. Tačiau tai absoliučiai ne mano produktas. Pavyzdžiui, štai, putės skonio traškučiais tikrai šokiruosi šlapių sapnų kamuojamą paauglį ar jo davatką motiną, kuri taip ir neišdrįso pasakyti žodžio „seksas“ ir visada darė „tai“. O gal net ir nedarė, nes ji ne tokia.
Suaugusio ir emociškai subrendusio žmogaus putės negąsdina, kaip negąsdina speneliai, užpakaliai, kūno plaukai ir bet kokia natūrali kūno išdava. Kad ne visi suaugėliai emociškai subrendę – akivaizdu, pasižiūrėkite į komentarus po Vinco Alesiaus nuotraukomis. Nebrendylos pamato per drabužius išryškėjusius moters išorinius lytinius organus ir pradeda pirštais badyti, lyg vaginų nematę, lyg iš dangaus būtų ateivis su penkiolika sėklidžių ir šešiomis krūtimis nusileidęs. O gal ir iš tiesų nematę. Vyrai – aišku kodėl, o moterys ko gero bijo pačios save apsižiūrėti. Ciklo skaičiuoti nemoka, išsiaiškinti, kaip šlapinamasi, o kaip pasišalina mėnesinių išskyros – irgi nesugeba, savo kūnų nepažįsta ir jų bijo. Todėl ir šaiposi, bado pirštais, rėkia putę pamačiusios nesavu balsu : „Camel toe! Camel toe!“ (išvertus – kupranugario pirštas ar, greičiau, pėda, vizualiai primenanti moters lytinius organus).
Panašiai dėl oralinio seksu, į kurį akivaizdžiai apeliuojama putės skonio traškučiais. Asmeninis pasirinkimas, nori juo užsiimti ar ne. Ir tikrai abu variantai yra gerbiami, svarbiausia, kad derėtų partnerių pasirinkimai arba jie sugebėtų išsiaiškinti tarpusavyje. Ir tai viskas. Bet pilkoje masėje kompleksuotų žmonių jau vien žodis „seksas“ sukelia nepatogų murmesį, o nuo „oralinio“ apskritai minia pasiusti gali. Žaliems pieniukams linksma ir maištinga, kompleksuotiems vyrams – tai žadina savigyną, tad jie puola moteris vadinti čiulpikėmis ir pasileidėlėmis, o patys sakosi nesantys putlaižiai. Na, o davatkos taip pat niršta iš savo pačių kompleksuotumo ir nelaimingumo. Jos juk geresnės! Jos taip nedaro! Čia vėl priminsiu davatkomis esant ne tuos, kurie nenori užsiimti oraliniu ar kitu seksu, bet tuos, kurie gėdina kitus užsiimant neprievartiniais maloniais santykiais.
Na, o emociškai brandžiam žmogui – vienodai svetimi lytiniai organai ir svetimas seksas. Faktas, kad jis egzistuoja ir tai nešokiruoja – bet tai ir tiek. Ir mano reakcija į putės skonio traškučius, apeliaciją į oralinį seksą – būtent tokia. Kitaip sakant, ji niekinė. Mane labiau šokiruoja žmonės, kuriems nesvarbi valgomo maisto kokybė, nei lytinių organų vardu pavadintas užkandis. Aš, pavyzdžiui, apskritai kalbant neturiu poreikio apie seksą kalbėti garsiai ir visiems. Taip pat ir apie lytinius organus. Mano privatumo ribos yra vienokios. Bet tai ir tiek – kitiems gal kitaip, kitų ir ribos kitokios.
Manau, kad dauguma atvejų ši įmonė savo gaminiais kreipiasi visai ne į mane ir todėl nesu jų pirkėja. Ir vargiai būsiu. Kita vertus, jei pagamins traškučius ne tik iš lietuviškų, bet ekologiškai auginamų mažo ūkio bulvių, kreipdami dėmesį ir šviesdami apie jų veislę, jei visa sudėtis rėkte rėks apie kokybę, o gardinami jie bus jei ne trumais, tai bent jau lietuviškais baravykais, jei marketinginė strategija imsis mūsų tautą paversti tikra bulvių tauta, pagaliau atkreipiant dėmesį šimtus skirtingų bulvių rūšių, tada nespjaunu į šulinį. Bet ne dabar, ne šiuo metu.
Tačiau nepykstu ant jų. Na, neįžeidžia jie manęs. Ir nematau aš moters sudaiktinimo, kaip skundėsi internetų personos. Marketingine prasme ši idėja man netgi patinka: ji ir turėjo paklibinti mano jau aptartus asmenis ir paklibino. Lietuvoje taip maža marketinginių chuliganų, nes rinka konservatyvi, o pinigų mažai. Tikroji kūrybinė laisvė čia pažabojama retai.
Labiau nei įžeidžia, pavadinimas man sako, kad moters lytiniai organai yra gero skonio. Kitaip sakant, siūlo idėją atsisakyti paniatkių, išmoktų iš gaujose augusių kiemo berniukų, nusimesti kompleksus ir į moters kūną pažiūrėti kaip į gražų, skanų, geidžiamą, o ne gėdingą. Į seksą pažiūrėti laisviau, be užmestų stereotipų. Ir leisti tai minčiai nuskambėti garsiai.
Tai visai nereiškia, kad kažkoks nepažįstamas ponas turėtų seksualizuoti kiekvieną sutiktą damą. Aš labiau linkstu prie poros santykių, savo norų normaizavimo, o ne kiekvieno sijono vaikymosi.
Apskritai kalbant, stebiuosi, kad iš traškučių pavadinimo gebame sukurti skandalą, bet iš tiesų apginti perdėm seksualizuojamų moterų nesugebame. O tai vyksta kasdien. Nuo mokyklų iki gatvių, nuo darboviečių iki interneto komentarų. Matote, traškučiai tėra maistas. Produktas. Pats savaime jis įžeisti negali. Įžeidinėjame mes, žmonės. Traškučiai nešvilpia gatvėse, nebando paliesti moterų krūtų ar užpakalių ir nėra įkyrūs, pasakius „ne“. Visa tai irgi darome mes. Ir keista, kad mus žeidžia žodis „putė“ bei kalbėjimas apie jos skonį, bet realų priekabiavimą prie moterų praleidžiame pro akis. Būkite tokie aršūs vyrams, siuntinėjantiems nepažįstamoms merginoms įkyrias žinutes ir erotines ar pornografines nuotraukas. Tada raskite to pasiutimo!
Nevalgysiu putės skonio traškučių, bet galiu ramiai miegoti žinodama, kad jie yra.