Taip prasidėjo, įpusėjo ar užsibaigė ne vienas legendinis filmas, kinematografinė klasika. Niujorko taksi automobiliai buvo viena nedidelė, bet tuo pačiu labai svarbi dalis, formavusi miesto vaizdą būsimiems, esamiems, buvusiems atvykėliams ar atvykti svajojantiems.
Atrodytų, detalė nereikšminga. O iš tiesų – ypatingai iškalbinga, kiekvieną dieną nuo aušros iki sutemos matoma plika akimi. Galinti gerokai apkartinti miesto patirtį arba, priešingai, timptelti ją šiek tiek aukščiau – iki tų nostalgiškų filmų, į kuriuos atvykėlis jaunystėje varvino akis.
Ką mato į Vilnių atvykęs turistas?
Važiuoja toks kibiro spalvos Priusas. Arba tiksliau – visa galybė jų. Vienintelis spalvos pliusas – tai kad nešvarumai mažiau matosi. Miesto dulkės ir kitas velnias susilieja su pigiausia, rinkoje lengviausiai prieinama spalva. Jis toks visas sulankstytas, barškantis, švilpiantis. Barškančio kledaro garso nesumaišysi su jokiu kitu.
Jei atvirai, manau, kad gamintojas kada nors pasigailės gerokai susidirbęs reputaciją su pavežėjų pamėgtu modeliu. Pats modelis anaiptol nėra blogas, o dizainas – tik skonio reikalas. Blogai, kai modelis pradedamas sieti su sulankstytais, daužtais, iš neaiškių perekūpų rankų įsigytais laužais, kurių nei vienas oficialaus platintojo servisas neaptarnauja, nes tos mašinos kabo ant snarglio.
Taigi, tie kibirai darda, barška sostinės gatvėmis, už vairo – neretai nelabai besigaudantys, kalbos nemokantys, smarvę mašinoje laikantys vairuotojai.
Patikėkite, jokio rasizmo. Tik patirtis grynuoju pavidalu. Įlipi į automobilį – o ten, nesuprasi, ar miegota, ar valgyta, ar rūkyta. Kondicionierius arba neveikia, arba yra taupomas, neša gižiais, salsvais kvapais.
Kodėl jokio rasizmo? Todėl, kad kai toks šiukšlynas bus pas lietuvius, sakysiu tą patį. Bet tokios sisteminės problemos pas lietuvius nėra. Kažkada senieji šaranų taksi vairuotojai, pavyzdžiui, mėgdavo nelabai besigaudančius keleivius imti nuo gatvės, o tada juos nuo Katedros iki Rotušės vežti per Šiaulius, užsukant į Alytų. Jie nebuvo atvykėliai. Taigi, sakau taip, kaip yra, ir atsisakau dalyvauti šitame aukų parade. Jei kažkokia žmonių grupė elgiasi blogai, ne tu kaltas – vien tik todėl, kad tai garsiai pasakei.
Įlipus į automobilį prasideda „Ja nipanimaju“ beletristika, nė nepasivarginant pasakyti „atsiprašau, kad nekalbu lietuviškai“. Ne žvėrys mes, lietuviai, šiaip jau visai mielai sutinkame užsieniečius, kurie parodo mums nors kiek dėmesio. Bet už vairo neretai sėdi tokia žemoji socialinė grandis, kuri tų socialinių įgūdžių stokoja iki tokio lygio, kad nė nesuvokia svečiuose mums šiek tiek pagarbos parodyti.
Bet nė ne tai blogiausia. Blogiausia yra tai, kad aš visai nebesijaučiu saugi pavežėjo automobilyje. Ne kartą girdėjau pasakojimus, o ir pati mačiau savo akimis kažkada – kai atvažiuoja arba ne tas automobilis, kuris turėjo atvažiuoti, arba akivaizdžiai ne tas vairuotojas.
Teisybės dėlei, viena iš mano patirčių su kita nei nurodyta atvykusia mašina – lietuvaičio viražai. Atvažiavęs ponaitis Artūras man papasakojo linksmą istoriją, kaip buvo paėmęs mašiną lizingų, bet įmokų nemokėjo, tai ją atėmė ir teko vargšui išsinuomoti kitą. „Nelinksma istorija“, – tada jam atsakiau. O jis man smagiai atšovė: „Aiiiiik tik, jei viską apie mane išgirstum, išvis apsiverktum“.
Bet štai bičiulė pasakoja: įvažiuoja automobilis į kiemą, iššoka pavežėjas, kaip galima spėti iš išvaizdos, o po to patvirtinti pasišnekėjus – atvykėlis, pasikeičia numerius. Ir tada subirbia telefonas: jūsų vairuotojas atvyko. Ir tos istorijos nesibaigia. Mano pačios partneris ne kartą sulaukė gerokai garbesnio amžiaus vairuotojo nei nurodytas nuotraukoje arba atvirkščiai. Ir ne tai, kad staiga susenusio arba akimirksniu atjaunėjusio – net ir kitų bruožų. Tiesiog kito žmogaus.
Tada man plaukai šiaušiasi pagalvojus – nes dalis tėvų su tokiais pavežėjais išleidžia savo vaikus. Iki miesto, į būrelius, pas draugus. Jie renkasi tai kaip saugesnę opciją. Bet ar ji saugi? Jei sistema tokia lengvai apeinama, jei atranka tokia maža – į kokias rankas patikime savo vaikus? Ir kiek tai rūpi įmonei, kuri kitais veiksmais rodo absoliutų nusispjovimą?
Jei kažkur nuveš, išveš – gali nė nežinoti, kas toks išvežė. Bet ne tik tai. Gal tie žmonės nė vairuoti leidimo neturi? O iš kur mums žinoti?
Mano partneris, prieš man sėdant į tokį automobilį, visada prašo parašyti įlipus ir išlipus. Europoje, atrodo, saugiame mieste Vilniuje, 2024-aisiais.
Pati įmonė, deja, demonstruoja kaip ji dėjo vieną skersą ir tris mintyje. Ir, beje, aš tikrai jokio sistemingo užsisėdimo ant jos neturiu, kad ir kaip dažnai iš manęs girdite pasipiktinimą pavežėjais. Susitvarkytų – pagirčiau. Galiu, štai, pagirti jų automobilių dalijimosi paslaugą, šauniai padaryta.
Bet jei įmonei nerūpi mūsų saugumas – tai gal nors miesto valdžia galėtų susirūpinti? Ir miesto įvaizdžiu, kuris tų dardančių skardinių laužų dėka pradeda priminti trečiarūšę posovietinę šalį, paskendusią dulkių ir cigarečių dūmų smoge, ir miestiečių saugumu. Mero vaikai juk tomis pačiomis gatvėmis vaikšto, negi ne?