O štai gatvės fotografija yra daug gražesnė savo gyvumu. Mane mažai domina gatvės mados fiksavimas, bet štai charakterių – net labai. Pati užsienyje mėgstu gaudyti žmones momentuose, kur, man regis, atsiskleidžia jų savybės, istorija. Žinoma, tas istorijas daugiausiai sugalvojame patys, bet kai nuotraukos suteikia įkvėpimą jas kurti – tai ir yra menas. Ir tos nuotraukos – jos tikrai nefiksuoja žmonių nusaldintai. Kaip tik – ryškūs charakteriai niekada nėra labai saldūs. Jie įvairūs. Kartūs, rūgštūs, aštrūs, sūrūs. Jie įdomūs. Tačiau jie nėra glamūriškai gražūs, tai ne paskalų žurnalo viršelis.
Ko gero žinomiausias gatvės fotografas Lietuvoje – Vincas Alesius. Kažkada labiau žinotas, kaip grupės „Skamp“ nario Viliaus Alesiaus brolis, dabar, ko gero, žinomas, kaip Alesius numeris vienas. O gal ir ne – tik spėlioju, gal tai Vilniaus centro gyventojų burbulas, o už jo – niekas vyro su fotoaparatu nė negirdėję. Čia jau jūs geriau žinote. Bet Vilniuje, tie, kas vaikšto centrinėmis miesto gatvėmis, Vincą Alesių yra jei ne matę, tai bent girdėję. Vieni stengiasi jo išvengti, kiti – siekia sutikti, vieni sutikę pozuoja, kiti – grasina. Aš pati ne kažin ką iš asmeninės patirties tegaliu pasakyti: kartą buvau nufotografuota (ne pati gražiausia mano nuotrauka), porąkart mačiau, dar vieną – pasisveikinau, kai sveikinausi su kitais prie renginio vietos laukiančiais fotografais. Stovėjo sau ramus ir šypsojosi.
Vincas Alesius visuomenės kaltinamas dvejomis nuodėmėmis. Vieni sako, kad vyras specialiai kelia nuotraukas, kurios „prašosi patyčių“ (šitai privalėjau įdėti į kabutes kaip cituojamą mintį ir vėliau paaiškinsiu, kodėl), kiti – kad jis provokuoja neapykantą dar ir suktais komentarais.
Tiesa ta, kad po gatvės fotografo nuotraukomis iš tiesų renkasi vieni šlykščiausių komentatorių, kokius tik esu mačiusi. Iškrypėliai ir seksistai nepraleidžia progos pakomentuoti moterų krūtų, užpakalių ir kitų formų. Jie gal nė patys nepastebėjo, kad komentuoja kaip prie konteinerių besivartantys alkoholikai, liūdni personažai, kurie vos šlebizavoja sakinį, bet vis tiek bando grybštelti už krūties. Šie – viena apgailėtiniausių kategorijų. Bet tikrai ne žiauriausia. Vienos aršiausių būna neapmokamos stiliaus patarėjos, kurios mano pastebėjimu iš tiesų dažniausiai yra moteriškos lyties. Jos yra itin kritiškos kitų moterų figūroms ir jaučia pareigą apvynioti visas škurliais nuo galvos iki kojų, nes šiek tiek persišvietęs spenelis yra šlykštu, nuo celiulito jas ištinka konvulsijos, aptemptesni drabužiai didesnio dydžio moterims joms sukelia nevaldomą vėmimą, ryškios spalvos joms degina akis, o žmonių pasitikėjimas savimi apskritai neleidžia ramiai gyventi. O svarbiausia, žinoma, tai išreiškti garsiai.
Viena moteris man sakė, kad yra mokyta kalbėti tiesą – neva, žmonės turi žinoti, kad prastai atrodo. Ji turi pranešti apie tai, kad apsirengta neskoningai – ne pagal vietą ar ne pagal figūrą. Vis galvoju – o skoningai (pagal ponios arba panelės X supratimą) atrodyti svarbiau nei skoningai bendrauti? Kodėl kiekviena švabra veržiasi paaiškinti apie gerą skonį išvaizdoje, bet taip vengia gero skonio mentalitete?
Koks Vinco Alesiaus indėlis į šitas pamazgas? Ypač liūdnai skamba mintys apie „patyčių besiprašančias nuotraukas“. Suprask – Alesius įkėlė storos ir drąsiai apsirengusios merginos nuotrauką – tai čia reiškia, kad nuotrauka ir žmogus joje „prašosi patyčių“. Arba užfiksuotas storas burgerį valgantis žmogus – paveikslėlis „prašosi patyčių“. Toks teiginys yra visuomenės veidrodis. Vadinasi, mes patys taip galvojame – kad tie užfiksuoti žmonės yra kažkokie prastesni, nenormalūs, atkreipiantys dėmesį, provokuojantys. Jei tokia mintis nevešėtų, kaltintume agresorių. O agresorius yra komentatorius. Dabar kaltiname arba auką, arba paveikslėlio egzistavimą. Bet tas žmogus paveikslėlyje – jis egzistuoja tikrame gyvenime. Ir eidamas gatve gali susilaukti lygiai tų pačių komentarų. Kas tada bus kaltas? Irgi Alesius?
Kiek sudėtingesnis kaltinimas – daugiausiai praeityje naudoti kontroversiški komentarai greta nuotraukų. Pavyzdžiui – „jie ateina“, šalia tamsaus gymio žmones įamžinusios fotografijos. Nepažįstu Vinco Alesiaus, nežinau, kas jo galvoje – negaliu pasakyti „ne, jis ne rasistas, tikrai žinau“. Bet galiu papasakoti, kaip tuos užrašus matydavau aš. Man jie atrodė ironiški, atspindintys iracionalias dalies visuomenės baimes. Pamenate, kaip vienu metu didelė dalis Lietuvos gyventojų žodį „ačiū“ rašė „ačių“, taip pašiepdami tuometinės švietimo ministrės Pitrėnienės besikartojančią beraštystę? Tai nereiškė, kad tie žmonės nemoka rašyti. Tai tereiškė ironizavimą. Panašiai fotografo komentarus supratau ir šiuo atveju – ir negaliu tvirtinti, kad supratau teisingiau už kitus, bet tai, kokį minčių modelį pasirenkame, yra glaudžiai susiję su mūsų pačių mintimis. Dar geriau – net jei tie komentarai iš tiesų atspindėjo Alesiaus mintis, manęs jie nė karto neišprovokavo parašyti rasistinį, kūną gėdinantį, iš išvaizdos pasityčiojantį komentarą. Nė vieno karto. Negali išprovokuoti to, ko žmoguje nėra.
Atpirkimo ožio metodas yra lengvas nusimuilinimas nuo tikrosios problemos. Bet jei toks būdas iš tiesų kažką išspręstų, mums užtektų tiesiog eksportuoti Vincą Alesių į kitą pasaulio galą – ir tie siaubingi komentarai nebeegzistuotų. Ar taip būtų? Patys žinote, kad ne. Mes neprovokuojame komentatorių savo buvimu – tiesiog jie yra kaip trūkusi kanalizacija. Ji teka ir viską nekontroliuojamai smardina. Jei nebeliktų gatvės fotografo paskyros, liktų visos kitos erdvės tiems komentarams. Tą patį žmonės komentuoja po portalų straipsniais, tik kol įžeidinėja žinomus žmones, kažkodėl visuomenei tai atrodo beveik norma. O iš tiesų nieko kito, kaip tas pats šablonas.
Ar man gražu viskas nuo krašto? Ar kiekviena apranga man graži, kiekvienas kūnas, kiekvienas žmogus? Ne, aš turiu savo skonį ir preferencijas, nė nemanau, kad gali būti kitaip. Bet labai stengsiuosi, jog apie tai nesužinotumėte. Panašiai, kaip stengiuosi, kad nesužinotumėte, kokie vardai man visai nepatinka. Kam šita informacija? Kad koks nors žmogus tokiu vardu pasijustų blogai? Ką man tai duotų?
Aš ant Vinco Alesiaus nepykstu. Beviltiška pykti ant veidrodžio. Net svarstant galimybę, kad fotografas iš turi sąmoningą norą tuos komentarus generuoti, pašiepiant pažeidžiamesnes grupes, klausimas čia yra vienas: kodėl kiti prie jo prisijungia? Juk jėga niekas neverčia.