Aukštakulniai, sudėtingos suknelės, kurias matuojantis ištinka panika, nebesuprantant, kaip iš jos išsivaduoti ir ištrūkti, makiažai – viskas juk sugalvota dėl grožio. Na, bent jau su tokiu tikslu. Moteris (o kad ir vyras) tikisi atrodyti gražiai. Ar bent jau puošniai.
O aš kai pamatau tas klibinkščiuojančias klipatas bandau suprasti: ar tikrai tas raišumas gražu?
Mūsų, žmonių, supratimas apie grožį apskritai nuvingiavo keisčiausiais takais ir takeliais. Pavyzdžiui, kai žmonės renkasi gyvūną, šunį, ne taip jau retai pasirenka karkiantį, dūstantį, šuntančiomis rievėmis padarą, kurio kūnas – per storas, kad būtų sveikas, o kojos – per trumpos, kad tą sunkų kūną nešiotų. Vargšai neprakvėpuoja per sustumtą nosį, kriokia, saulei vaiskiau pašvietus vos pasivelka, o žmogui, štai, gražu.
Gamtoje grožis paprastai suvokiamas per sveikatą. Ir ačiū mokslo, medicinos bei socialinei pažangai, kad šiais laikais vertingi bei lygiaverčiai galime būti ir šiek tiek nesveikuojantys, tarkime, su didelėmis trumparegystėmis, kažkokiu antsvoriu, psichologiniu, emociniu sunkumu ir bėdomis, bet žmogus vis dėlto ko gero yra vienintelis padaras, kuris tą nesveikumą, raišumą, net ligotumą, siekia padaryti grožio standartu.
Štai, kad ir tie aukštakulniai. Žinoma, jie gali būti ir gražu. Bet pasikalbėkime apie dažną vaizdą, damoms akmenuotomis, nelygiomis gatvelėmis krepeziojant į šventę.
Špilka – kad žmogų kiaurai perdursi. Batų priekis siaurėja iki nė mažiausiam piršteliui neįveikiamos skylutės. Bate – sutinusi, sušilusi pėda, virstanti lauk. Keliai sulenkti, pečiai įsitempę. Dama – tik tūpt tūpt. Šlumšt šlumšt.
Vėliau – pėdų skausmas, susgrūdusių pirštų problema, nuospaudos, įaugę nagai, deformuotos pėdos.
Tai grožis čia kur? Aš sakyčiau, kad būtent lengva eisena, atsipalaidavę pečiai, sklendimas, o ne šlumšojimas būtų grožis. Tai, kas duoda įsitempimą, skausmą, didžiulį nuovargį, yra liga, grožio antonimas.
Ligos juk mums siunčia tai, kas negražu: pūsles, pūlius, skreplius, snarglius, skausmą, perštėjimą, energijos nebuvimą, nepatogumą, net smarvę. Ir dėl to kai sergame, norime kuo greičiau pasveikti. Dėl to gydomės, o ne feisbuke su draugais pasidaliname: oi, kaip faina, sergu, pasveikti neplanuoju. Dalinamės greičiau ligą įveikę, o jei dalinamės pačia liga, tai skundžiamės, ieškome išeičių.
Man dar visad įdomu panagrinėti dalykus iš pasąmonės pusės. Ką galėtų reikšti aukštakulniai ir tos nepatogios suknelės, kur nei pritūpsi, nei platesnį žingsnį žengsi, kur net ir pavalgyti gerą apetitą malšindama negali? Tam tikrą moterų silpnumą. Norėjimą jas (arba save) pastatyti į gležnų, savimi pasirūpinti nesugebančių gėlelių vaidmenį.
Tai nėra koks feminacių išmislas. Dalykai visada reiškia daugiau nei paviršių.
Kodėl vyrai visad žiūri kaip atsisėsti patogu, kodėl jiems puikiausiai priimtina sėdėti išžergus kojas, kodėl jie rūbą dažniau pirmiausiai renkasi pagal tai, ar nevaržo judesių, o moterys visus tuos pačius dalykus daro iš pirmiausiai iš grožio perspektyvos?
Mes juk sėdamės taip, kad, visų pirma, būtų gražu. Kai pas mane į filmavimus ateina vyrai, jie krenta į fotelius, pasimatuoja juos, pasisukinėja, kad judesių nevaržytų. Moterys repetuojasi sėdėjimo pozas, kad gražiai atrodytų. Kad pilvas nepūpsotų, kad bliuzelė nesiglamžytų, kad kojos elegantiškai sudėtos būtų. Nepatogu? Nieko tokio, ji tikrai pakentės tas dešimt, dvidešimt, trisdešimt minučių. Ne čia prioritetas.
Jūs daug matėte vyrų, kurie nešioja per mažus batus dėl grožio? O moterys, deja, tai daro taip dažnai, kad jūs pakrauptumėte. Kartą kalbėjau su ortopedu-traumatologu. Jis pripasakojo man tokių siaubo istorijų, kurios, tikėtumeisi, tik išimtis. Bet ne, pasirodo, kasdienybė.
Ir ką aš bandau apgauti. Aš pati esu turėjusi per mažų batų, kurie labai gražūs. Be to, kažkas juk pasakė, kad mažesnė pėda yra gražesnė. Tai negi nesugrūsi jos į tuos mažesnius batus? O moterų batai juk apskritai didesne dalimi padaryti taip, kad toliau nuo sveikos pėdos jau nė nesugalvosi. Pėdų pirštai turėtų būti plačiai. To nesuteikia net dauguma rinkoje esančių sportinių, laisvalaikio batų ir batelių. Tai ką jau ten kalbėti apie smailėjančius žudikus?
Labai gailiuosi daugelį metų nesaugojusi savo pėdų. Nudaužytos, nuspaustos, nepatogių batų iškankintos. Taip, tie batai, kurie man gražūs, dažniau yra visai prasti pėdų palydovai.
Bet gal būtent su mūsų grožio standartais kažkas negerai? Kad grožimės tuo, kas mus padaro ligoniais, kas veda į skausmus jei ne dabar, tai ateityje?
Ar tikrai toji dama, apsiavusi patogiais bateliais, ir judesių neribojančia suknele, sklendžianti į šventę, nebūtų gražiau už baisiausiai išsiruošusią, išsipusčiusią moterį, save pavertusią klipata?