Google buvo sukurtas praėjusio amžiaus pabaigoje. Sužinoti, kas aš tokia, užima tiek pat, kiek parašyti tokį komentarą.
Todėl tai, kad aš neturėjau žalio supratimo, kas toji dj nevykėlė, visai neįmuša man jokių taškų ir anoks čia pralaimėjimas jai pačiai. Aš daug ko nežinau – ir vertingų, ir visiškai nieko vertų dalykų. Kuo ilgiau gyvenu, tuo labiau bijau, kiek daug nežinau.
Pasinaudojau Google, kad susipažinčiau, nepasirodė talentinga, išjungiau – viso gero. Bet ir čia nieko tokio baisaus. Parduotuvėse per akis produktų, kurių aš nei pati pirkčiau, nei savo šuniui pasiūlyčiau. O yra kas perka ir tuo vaikus maitina. Reikia priimti, kad produktai turi savo auditoriją. Kažkas juk ir klijus uosto, negali nuneigti skirtingų poreikių. O kartais net ne kokybė yra atsakymas, o demografiniai rodikliai, skonis ir nieko čia tokio.
Daug dalykų gali būti skonio reikalas. Prioriteto klausimas. Pasaulyje yra tiek daug temų, kurias galime palikti ir jų nevertinti. Ar mėlyna yra gera spalva, ar bloga. Dviračių sportas ar imtynės. Tuoktis ar nesituokti. Butas ar namas. Kaip kam patinka, taip tas ir šoka, jei tai plukdo jų laivelį, lai plaukia.
Tačiau taip pat yra dalykai, kurie turi ir net privalo turėti objektyvų vertinimą. Nes objektyvus gėris ir blogis egzistuoja. Objektyvus grožis ir bjaurumas yra apibrėžiamas. Yra klausimų, kurie nėra ir negali būti skonio reikalas.
Pavyzdžiui, kultūra.
Aš jau dešimtį metų, o gal ir daugiau, garsiai kartoju, jog tujinimasis yra patvorio užsiėmimas, ir jokie skandinavijų pavyzdžiai negali būti pasiteisinimu. Visų pirma, kiekviena kalba turi savas spalvas ir savus kontekstus. Na, o antra, svetur anaiptol ne viskas yra geriau. Žinoma, yra tokių, kurie pavyzdžius ir argumentus dėlioja be išmanymo, kaip antai sakantys, jog anglų kalboje visi tujinasi ir visiems gerai. Ne visai, mielieji, bet tam, kad tai žinotum, reikia mokytis. Ir anaiptol ne iš išsižioti nesugebančių (o gera artikuliacija, beje, paprastai susijusi su intelektu, nes mala, per dantis kalba daugiausiai tie, kurie prasto išsilavinimo, neskaito, nesidomi ir intelekto raumens nemankština), apsirūkiusių, reperius vaidinančių nusmuktkelnių kirmėliukų.
Žodžiai patys savaime nėra nei geri, nei blogi, skoningai galima net nusikeikti, kai valdai kalbą, žinai, kur randiesi, ir aiškiai suvoki savo žodžių tikslą. Taisykles gali laužyti tie, kas jas išmano, tada tai gali būti žavu. Kiti laužytojai galop atsiduria kaliuzėje arba prasto rajono prastame bute su prastais baldais ir prastais žmonėmis ant jų.
Vaido Baumilos oponentai šioje vaikų prieš senius kovoje dabar ypač atspindi dj nevykėlės vardą: atrodo lyg kažkokie nevykėliai. Žodžius vartoja ne pagal jų prasmę, bet bando skambėti protingai, ir iš mažučių galvelių traukia ką yra kažkur girdėję, bet tiksliai nežino, ką reiškia. Tujinasi. Kietumas rūksta per ausis kasdieniškai keikiantis, nors didesnė dalis jų dar valgo mamos virtą košę, nupirktą už mamos pinigus, miega tėvų nupirktoje lovoje, po jų stogu, ir iškilus rimtesniam gyvenimo klausimui varo į kelnes, nes nežino, kaip tai išspręsti. Nieko tokio, visų pradžia, ankstesnė ar vėlesnė, tokia pati, tik nereikia apsimesti tuo, kas nesi.
Tai komiška, nes mes gyvename laikais, kai karai nukariauti, o teisės apgintos. Galima tikslinti, kad karų vyksta, o lygybė dar nėra tokia lygi, bet, ko gero, dar niekada mūsų Lietuva negyveno taip ramiai, net su tuo nelemtu kvėša kaimynu, taip turtingai, dar niekada jaunimas nebuvo taip apkaišytas pagalvėlėmis ir apsaugotas šalmais. Jokių popų jiems ši realybė nežada. Ir neduokdie iš tiesų atsirastų prieš ką maištauti bei kovoti. Bet šiandien maištas ir kova daugiausia liečia problemą, kad mama nedavė pakankamai pinigų burbulinei arbatai ir latei su pampkinspaisu.
Aš nesišaipau, už šiuos laikus esu dėkinga. Geros mūsų bėdos. Netikiu, kad tik sunkūs laikai mums atneš stiprius žmones, nes raumenis, sielos ar kūno, galima treniruoti ne tik karo lauke. Tik juokingi tie šių laikų šešiolikmečiai gangsteriai, kurie paliktų balutę vos susidūrę su tikra gangsterių realybe. Paniatkės reikalauja ne tik kalbų, bet ir atitinkamo elgesio standarto. Didieji gangsteriai yra jūsų tėvukai ir seneliai, gyvenę 90-aisiais, kuriuos dabar vadinate seniais.
Čia ne apie blogą jaunimą. Visais laikais būdavo visokiausių nevykėlių, vaikiškų išsišokimų, vieni išaugdavo, kitus prisivydavo realybė, kai po dešimtmečio draugai suauga, išauga, o jie stovi kur likę, dabar jau juokingi tik sau, nors tada atrodė, kad visi čia viena didelė šeima, pasaulis po kojom.
Taigi, šis tekstas ne apie kartą – joje yra visko. Taip pat ir kažkokių nevykėlių, kuriems atrodo, jog visi turi dalyvauti jų bajeriuose, ir jei nedalyvauja, tai vadinasi – seni kvailiai.
Ne, tai jūs neįdomūs, nekieti ir kaip ir tos moteriškės orchidėjų fone dabar parašysite bjaurų komentarą. Nes jūs ir esate moteriškės orchidėjų fone, bet kokia kaina prašančios dėmesio, tik šiek tiek jaunesnės. Bet pastarasis dalykas greit praeis. Ir jei jaunystė vienintelis jūsų ginklas, jūsų vietoje labai susirūpinčiau.
