Tačiau mes patys kalti. Labai greitai užmiršau pastarąjį jo išstojimą, nes jis nei pirmasis, nei antrasis. Yra personų, kurios nuolatos skandalinasi, nusišneka ir apsidirba – iš jų nieko kito ir nebesitiki, jų būvį priimi natūraliai ir ramiai. Pavyzdžiui, jei mušama būtų bet kuri kita moteris, ko gero su pabūklais bėgtum jos ginti, siūlytum ištisas grandines pagalbos, rašytum straipsnius, stovėtum šalia ir laikytum ranką. Kai viena stabiliai smurtą patirianti Lietuvos dainininkė, pastarąjį kartą hitą išleidusi prieš maždaug penkiolika metų, vėl gauna smūgius ir kviečia policiją, o paskui į kameras aiškina, kad čia viskas ne visai taip, tauta beveik nebereaguoja. Tau tos moters gaila, tu suvoki, kad ji pasirinko mokėti šią kainą mainais į kokią nors savo silpnybę, kuriai pataikauja, bet niekas nebepuola jos traukti iš smurtautojo nagų. Visa šalis žino, kad pagalbos ji nepriima. Panašiai su Benu Gudeliu – eilinį kartą subalbatavo diedas sapnuodamas – išvadinome kvailiu ir pamiršome. Toks jau jis.
Tai ir natūralu, ir ydinga. Kad tiek metų be jokių pasekmių egzistuoja jo parduotuvė „Kristiana“, yra mūsų kaltė. Pavyzdžiui, ar kas pamena tą istoriją, kai iš šios įstaigos buvo išvaryti neįgalūs žmonės? Prieš devynerius metus „Kristianos“ pardavėjai išginus žmones su negalia, parduotuvė nė žmoniškai neatsiprašė. Neįsivaizduoju nė vienos adekvačios šalies, į kurias vis stiebiamės, zyzdami geresnių atlyginimų, saugumo ir kitokių socialinių garantų, kur šitaip apsidirbus, verslui būtų užtekę mestelti šaltą poros sakinių pranešimą, kad visiems jų darbuotojams taikomi aukšti standartai ir įvyko klaida. Kas įvyktų sveikoje visuomenėje? Neliktų nė vieno žmogaus su mažu ar dideliu autoritetu, nepareiškusio savo pozicijos, ir neliktų nė vieno vietinio, kuris savo koją keltų į šitą diskriminuojančią, pasipūtusią irštvą. Ir jei norėtų išsilaikyti, tokia įstaiga turėtų staigiai pergalvoti savo atsiprašymą, išsimesti bent kelioms socialinėms akcijoms, paremiant įvairias su neįgaliaisiais dirbančias organizacijas, paprašyti išvarytųjų priimti dovaną iki gyvenimo pabaigos kas mėnesį nemokamai apsipirkti jų parduotuvėje už adekvačią sumą, garsiai atleisti taip pasielgusį žmogų, už personalą atsakingą jų vadovą, ir iš esmės pakeisti savo vertybinį pamatą. Matau, kaip ponas Gudelis skaito šią pastraipą kaip utopiją ir net raudonas juokiasi ir kreta, bet jokioje kitoje šalyje, išskyrus sovietinį palikimą nešiojančias, tai nebūtų utopija. Tai būtų normali realybė.
Mūsų kaltė yra ta, kad kaip tauta mes Gudeliui leidžiame taip elgtis. Parašome porą komentarų feisbuke, o tada Gudelis patrupina nuolaidų odekolonams ir žmonės užsimiršę bėga pirkti. Mes nesame sėkmingų boikotų tauta. Todėl didieji šalies verslai ir jų vadovai beveik nesiima lyderystės.
Kam Benui Gudeliui, jau esant senyvo amžiaus, keistis, kai jam versliukas puikiausiai sukasi elgiantis ne kaip inteligentiškam aukštosios parfumerijos pardavėjui, o kaip chamui iš šiukšlyno? Antrasis nereikalauja pastangų – tai kam stengtis ir vargti, jei tautai ir taip gerai? Istorijos apie jo elgesį su būsimomis ir esamomis darbuotojomis sklando kelis dešimtmečius – o pasekmių nėra. Sąžinės ir savigarbos taip pat nerasta. Priežasties keisti elgesį tiesiog neegzistuoja.
Man socialiniuose tinkluose užsiminus, kad šio tipo chamizmą aplamdytų tik aktyvus parduotuvės boikotas ir laiškelis jo parduodamų ženklų ir mados bei parfumerijos namų marketingo ir kontrolės skyriams, pasipylė moterų ir jų draugių atsiminimai, pretenduojant į darbo vietas. Viena rašo, kad 2000-aisiais pretendentei į marketingo poziciją ponas Benas pūtė cigarečių dūmus į akis ir klausinėjo, ar ši turinti rimtą bičą. Kita, kiek šviežesnė istorija – apkūniai pretendentei į prekės ženklo vadoves ponas Benas patarė numesti svorio, nes grožio produktus atstovaujantis žmogus turi atrodyti nepriekaištingai. Tikriausiai taip pat nepriekaištingai, kaip atrodo pats ponas Gudelis? Galima numoti ranka, kad tokie pasakojimai – tai „viena boba sakė“ pletkai. Dalykas tas, kad tokios istorijos sklando nesustodamos ir sklando dešimtmečiais. Jas nešioja ne tik pasišventusios pletkininkės, bet ir rimti žmonės, su gandais paprastai neužsiimantys ir jais nesipurvinantys.
Ir aš tikiu. Užtenka užeiti į „Kristianą“ ir pamatyti darbuotojas. Gudelio mokykla. Žinių – nulis, nėra prastesnės vietos pirkti kosmetiką ir kvepalus, jei tikiesi kvalifikuoto patarimo. Dažna pardavėja turi kažkokio komiško pasipūtimo ir tarsi imasi tave vertinti, kas yra praeitas tūkstantmetis, o tuo pačiu – ir savivertės neturėjimas, nes savimi, savo išmanymu, savo parduodamu produktu pasitikintis ir besididžiuojantis žmogus, neturi to pasipūtimo, skleidžiančio „ar tu šitą įpirksi?“ smarvę. Kitaip būti negali. Joks žmogus su saviverte ir vertybėmis seniai Gudeliui nebedirba, net jei buvo suklydęs ir pabandęs. Lieka tas, kas lieka. O ir lieka tas, kas Gudeliui tinka.
Liūdnas man šis ponas, liūdnas man ir jo verslas. Liūdni man ir mes, priimantys tai kaip savaime suprantamą, normalų dalyką. Kažkada, kai buvau vaikas, o gal jauna, naivoka paauglė, mane būtų buvę galima įtikinti tuo, kad tokia poza yra kietumas ir pasitikėjimas savimi. Gal ir būčiau patikėjusi, kad patronizuojančiai kalbantys ir pasipūtę žmonės yra kietesni – gal tada ir būčiau jiems nuolaidžiavusi, nuleidusi galvą. Bėda ta, kad tuo tik vaiką ir tegali įtikinti. Suaugusiam ir sąmoningam žmogui toks elgesys atrodo gailiai. Ponas Gudelis infantiliai bandantis suerzinti pašnekovus ir publiką, įkyriai vadindamas moteris mergaitėmis, atrodo gailiai. Kaip besidraskantis šuo prie būdos, kuris ko gero apsivarytų kojas iš baimės, nuo tos grandinės paleistas.
Bet mes patys kalti. Kai užteks valios nenuleisti galvos už pigesnį odekoloną, tada ta utopija, iš kurios ponas Benas greičiausiai juokiasi, taps realybe. Ir mums visiems bus geriau. Bet geri dalykai dažnai ateina iš nelengvų sprendimų ir pastangų.