Paskutinės laimingos dienelės eina, o tada jau užknisanti boba su nugleiziota nudrizgusia pižama, užknisantis vaikas, negraži, bet už tai talpi šeimyninė mašina, ir surištos vargšo, norėjusio būti šeimos vyru, bet tapusio šeimos skuduru, rankos. Pakirpti sparnai.
Kalbėjausi anądien su savo mylimuoju, jis man pasakojo, kad susilaukus dukrytės pajuto didžiulį vyrų solidarumą. Visi, net tie, su kuriais jau ištisą amžinybę reikalų neturi, skambina, rašo, sveikina, pagalbą siūlo. „Jei tik ko reikės“, – tikina.
Tai ir klausiu aš jo – o iš kur tas stereotipas apie tai, kad vaikas – tai nebent bobai vyrą pririšti. Kad vyras gal ir jaučia prigimtinį instinktą pasėti savo sėklą plačiai, bet anaiptol ne sėdėti ir laukti, į ką ta sėkla užaugs, o juo labiau – ne užsiimti tos sėklos puoselėjimu, laistymu ir priežiūra. Na, žinote, yra tokių manipuliatyvių glušių, kurie mielai daro vaikus, tada dingsta pusei amžiaus, o kai yra seni, niekam nereikalingi išpersdančiai, apsireiškia suaugusio vaiko gyvenime besitikėdami, kad juo bus apsidžiaugta ne mažiau nei Jėzaus apsireiškimu.
Žinoma, čia jau kraštutinumas, virtęs anekdotais, kaip šitoks alfa patinas išėjo iki parduotuvės degtukų ir negrįžo, atsakomybės pabijojęs. Bet man augant, o net ir dabar, neretai buvo juntamas toks vyro, kuris šeimą labiau mato kaip pančius, o ne savo pasididžiavimą, vaidmuo. To, kuris kaip rujojantis šuo traukia grandinę ir bėga pas draugelius, kuris gali negrįžti arba grįžti velnias žino kada, nes boba juk vaikų nepaliks, o kaip jau ji ten susitvarkys – negalvokime apie tai. Ji – su vaikais, tas – pasiplovęs.
Juokas ima pagalvojus, kaip naiviai moterys buvo įtikintos, jog santuoka joms žūtbūt reikalinga, kad ir ne aukso grynuolis žiedelį užmaus. Geriau jau „ienė“ su abejotiną indėlį į šeimą įdedančiu, nei labai turtingu, nei labai gražiu, nei ypatingai darbščiu, nei labai jau ten meiliu diedu, nei „aitė“ ar „ytė“, kuriai šiaip jau vaiku ar vaikais būtų daug lengviau pasirūpinti nei vaikais ir niekam tikusiu diedu.
Be jokios abejonės, atsiras žmonių, naiviai kalbančių niekus: kad taip anksčiau nebent būdavo, o dabar jau nebebūna. Bet jums užtektų, pavyzdžiui, pasikalbėti su Krizinio nėštumo centro vadove, kad nuvalytumėte šiuos užrasojusius langus. Ši vieno interviu metu man papasakojo, kaip vienas toks princas ant balto žirgo, ilgus metus kartu su žmona negalėjęs susilaukti vaikų, kartu perėjęs visą kelią ir galiausiai drauge pasirinkęs dirbtinį apvaisinimą, nėštumo pabaigoje paliko savo žmoną, nes užsimanė kitokio gyvenimo. Na, pagalvojo pagalvojo ir nusprendė, kad čia – ne jam. Kai žmonai buvo ne kažin kas iki gimdymo likę.
Arba smurtas. Vyro išlaikymas. Išdavystės. Baisi kontrolė. Tokių pacukų ir dabar pilna. Ir nežinau, juokinga ar graudu, kad tie dar turi kažkokią paklausą ir kažkokia mergaitė dar ir ašarą dėl tokio nubraukia.
Bet grįžkime nuo ko pradėjome. Mano mylimasis atsakė, kad jis tokių, kuriems šeima – ne pasididžiavimas, o priespauda ir pančiai, nepažįsta. Kad vyriškumas ir yra buvimas su savo šeima, rūpinimasis savo šeima. Ir kad tai toks bendra vertybė tarp jo pažįstamų vyrų, nepaisant to, kokio lizdo paukščiai jie ten bebūtų. Ir tikrai nekalbame apie kažkokią retenybę, apie ekstremaliai inteligentiškose šeimose užaugusius, geriausias mokyklas baigusius, knygų puslapiais kvėpuojančius moksliukus. Kalbėjome apie viską, kas labai žemiška. Net jei tai tie žmonės, su kuriais kad ir gatvėje prasilenkti nėra labai jauku.
Jis sakė, kad taip, yra tokių, apie kuriuos aš klausiu. Bet jis jų nepažįsta, nesupranta ir apskritai tai vargiai pokalbio laiko verti vargšai. Na, gal nemylėjo jų kažkas labai.
Ir iš tiesų – aš manau, kad nemylėjo. Supraskite teisingai – aš visai nemanau, kad žmogui privaloma turėti vaikų, kad jis būtų kažkoks išsipildęs, pakankamas. Nebūtina ir porą turėti. Priešingai. Bet jei jau turi, o demonstruoji nepagarbą, nemeilę – vadinasi, ir tavęs kažkas, kas turėjo mylėti, nemylėjo. Ir palikai toks kažkoks laukinis, dygliuotas, bijantis artumo.
Mylėti svetimą vaiką – čia jau ne visiems. Ir nereikia. Užtenka pagarbos. Bet nemylėti savo jau gimusio vaiko – tai jau prieš instinktą, prieš prigimtį. Vadinkite kaip norite. Gal liga, kaip depresija, o gal kažkas kito, gal tiesiog sulaužytas, emociškai pervažiuotas žmogus.
Anądien toks kaimietis mane bandė įžeisti sakydamas, kad mažiau savo nuomonę reikščiau: „Boba, eik pampersų keisti“, – pavarė. Ir man jo taip gaila pasidarė. Pats vaikų, kaip nuotraukos rodo, turi. O bando įžeisti vaikų priežiūra. Atrodytų, gėda turėtų būti tų sauskelnių nekeisti. Vaiko nepriežiūra gėda. O vyrui, tėvui, vaiko priežiūrą matyti kaip kažkokį pažeminimą, na, mažų mažiausiai apverktina. Nevyriška taip, kad tokį nevyriškumą mano vaikystės kieme vadindavo myžalais.
Bet gal tai paaiškina tą kažkokį nerealų aplinkos, ypač moterų, lydymąsi, parodžius, kad tėtis myli savo vaiką. Kad pirščiukus bučiuoja, kad myluoja, kad sauskelnes keičia, kad naktį keliasi. Nes kai tai daro moteris, tai niekas net galvos nepasuka į tą pusę. Keista, bet atrodo, kad žmonės labiau pratę prie kažkokių laukinių, įgalių, bet negalinčių vyrų.
Telieka pasidžiaugti nebent tik tuo, kad dalyje visuomenės tokiu būti yra ne geriau nei raupsuotu. Ir gal svarstyklės kada nors persivers į kitą pusę.