Paklausiau jos, kodėl vaikai vartoja narkotikus. Ar tai – tik vaikiškas smalsumas, ar, vis dėlto, gilesnė problema. Ji atsakė, kad smalsumo, žinoma, esama. Tačiau tai – nemylėti vaikai. Nepakankamai mylėti.
Nusijuokiau. Mintyse, žinoma. Numanydama, ką įsivaizduoja visuomenė. Tą graudų vaizdelį: nepriteklių, girtus tėvus, šaltus, drėgnus namus, suplyšusias drapanas. Ir paklausiau jos, ką ji turi galvoje – na, tikriausiai ne tai, kad tie vaikai neaprengti, nepavalgę, kad jiems kažko fiziškai apčiuopiamo trūksta. Ir ji atsakė, kad žinoma ne.
Tada sakiau ir sakau dabar: juk daugelis tėvų nė už ką nepripažintų, kad nemylėjo savo vaikų. Mylėjo ir dar kaip – širdį būtų išsiplėšę, paskutinius triusikus atidavę, paskutinį kąsnį iš burnos išsitraukę. Muštųsi į krūtinę, kalbėtų, kad kai gimsta vaikas, visos naktys tampa bemiegės. Suprask – taip myliu, kad kiekvieną minutę jaudinuosi ir nė bluosto sudėti negaliu. Taip sakytų ir tie tėvai, kurių vaikus dabar vadiname nemylėtais. Nepakankamai mylėtais.
Nes prisipažinti meilę – tai lengviau nei pusrytinį omletą suplakti. Žodis ten, žodis šen. Draskytis pagal savo supratimą – irgi nieko ten sunkaus. Yra žmonių, kurie savo noru krenta į aukos vaidmenį ir draskosi, taip jie save realizuoja.
Juk pažįstate tokių, kurie šaukia, kad myli, kad nori, kad negali, o tik šast – už kampo su kitu tratinasi. Paskui vėl bėga, plaukus raunasi, atsiprašinėja, ašaros krauju pasruvusios teka upeliais ir upėmis. Ir tada vėl iš naujo – tralivalifestivali.
Bet iš tikrųjų mylėti? Čia jau visas menas. Tai savo demonų iškuopimas, savo žaizdų užsiuvimas, tai ir nuosaikumas, ir empatija, ir gebėjimas priimti.
Kada žmogus užmiršta, kokios meilės pats norėjo būdamas vaikas? Ir kada pradeda kišti visus tuos „kodėl devyni, kodėl ne dešimt?” ir kitą pasiekimų spaudimą, kada pradeda gąsčiotis, kad jo vaikas nebus lieknas, kada ima brukti jam grožio standartus, kada ima bausti už sugadintus daiktus taip, tarsi diržo žaizdas būtų lengviau sugydyti nei nupirkti naują?
Kokios meilės norėjote jūs? Aš norėjau, kad namuose man būtų ramu. Saugu.
Kartą babos paklausiau, ką ji darytų, jei nužudyčiau žmogų. O mano baba buvo tokia panikuotoja ir dramatikė. Kai pasakydavau žodį „nekenčiu” arba „šūdas”, ji padarydavo sceną, kad šitokie baisūs žodžiai neturėtų būti vartojami. Lyg būčiau bažnyčioje prie altoriaus pasišlapinusi, o ne kažkokį nekaltą žodį, net ne keiksmą, leptelėjusi.
Tikėjausi visos tirados apie tai, kad tokios mintys nė į galvą šauti neturėtų, kad dabar eičiau liežuvį nusiplaučiau ir daugiau niekada taip nei galvočiau, nei sakyčiau. O baba man atsakė: „Ką ką – slėpčiau tave nuo policijos”. Štai to aš norėjau namuose. Galėti nebijoti grįžti ne tai, kad su dvejetu, ne tai, kad su mokytoja apsižodžiavusi, bet žmogų nužudžiusi. Ir tai visai nereiškia, kad kada nors planavau kažkam galą padaryti – žmogus tiesiog nori nors kartais pajusti besąlygiškumą. Tą, kurį, beje, visada suteikia šunys ir daug kitų gyvūnų. Štai, kodėl vaikai dažnai užuovejos ieško būtent pas juos. Pas tuos, pas kuriuos gali ateiti bet koks.
Vaikai trokšta to besąlygiškumo, o gauna begales sąlygų. Kai pažymiai pagerės. Kai kambarį susitvarkysi. Kai persirengsi. Kai mokytojos labiau klausysi. Kai talentus parodysi. Kai galėsiu tavim didžiuotis. O tas kvailas smirdintis šuo, dėl kurio niekada neturite švarių namų, didžiuojasi jau dabar. Geresnio žmogaus žemėje jam nėra. Keista, kad tėvai negali duoti to, ką gali padaras, kurio siela į rojų nepatenka.
Nei vienas gyvūnas sąmoningai fiziškai neskriaudžia savo vaikų, nesukelia jam ištęstinio baimės ar skausmo jausmo. Taip, katė ar liūtė gali kepštelti savo palikuoniui, kai tas lipa ant galvos, paukštis gali apsigimusį paukštuką išmesti iš lizdo, nes negalės jo išmokyti gyventi. Bet visa tai yra trumpos akimirkos. Nei vienas jų neišsitraukia diržo ir nepridubasina savo vaiko iki kraujosruvų. Nei vienas savo elgesiu neišmoko vaiko bijoti jo žingsnių ir net kvėpavimo. Kiek vaikų mintinai žino savo tėvų žingsnių aidą ir išsitiesia kaip stygos šiems užėjus į kambarį?
Vaikai nori kartu leisti laiką. Bet ne tada, kai jau per vėlu. Kai ryšio nebėra, tik skaudanti žaizda, kurios dar gal gerai nesuvokia ir suvoks tik gerokai vėliau, suaugus, bet jau juntama. Ir ne taip, kai bet kurį momentą ant tavęs gali supykti. Kad nugriuvai, kad išsipurvinai, kad pasiklydai, kad nemokėjai būti pakankamai rimtas ir suaugęs, nors tau tik penkeri.
Kai atsimeni, kaip norėjai būti mylimas pats, labai aišku, ką vadina nemylėtais vaikais. Arba nepakankamai mylėtais. Nes retam vaikui Lietuvoje šiais laikais trūksta telefono ar nesuplyšusių drabužių. Bet meilės – jos vis dar trūksta dažnam.
O jūs? Ar mylėjote ir mylite savo vaikus taip, kaip patys norėjote būti mylimi?