Visa tai, o gal dalis to vyksta jūsų namuose? O jūs kone kasdien nešiojatės kažkokį užspaustą kaltės jausmą, baimę vėl papulti po negailestingu volu?
Šiais laikais, atrodo, apie emocinį smurtą kalbama palyginti daug – anksčiau jei į dantis neduodavo, būdavo laikoma, kad ir nesmurtauja. Bet, tiesą pasakius, ir dabar ne kažin kiek geriau. Kalbama gal ir daug – bet ar tikrai žmonės supranta, kas ta psichologinė manipuliacija, kas tas emocinis smurtas – jau kitas klausimas.
Visai neseniai, kai lietuviškoji Santa Barbara dar karaliavo skaitomiausių topuose, bemaž visa Lietuva išpūtusi akis prie širdies rankas dėjo, kad vyras, viešai pasakęs, kad jo buvusi mylimoji neturi motiniško instinkto ir jai rūpi tik karjera, įvaizdis bei panašūs dalykai, o jis, štai, buvęs pagrindiniu vaiko prižiūrėtoju, visas toks šaunus, nė vieno blogo žodžio apie savo buvusią mylimąją nepasakė. Ir tik todėl, kad po šitos tirados šis nuspjovė kažkokį banalų „bet aš neteisiu jos už tai“ ir pasvaičiojo apie tai, kad jam tai pampersai ir kūdikio šūdukai nebritku.
Štai čia, mieli skaitytojai, yra klasikinis manipuliacijos pavyzdys. Šalia žmonių, kurie lengva ranka tokių mazgų primazgo, atsidurti nenorėčiau. Tiesa, ši manipuliacija man pasirodė tokia gana pirmokiška – pernelyg negudri, kad kas nors vargšui paplotų per petį – „šaunuolis“. Bet aš klydau.
Todėl ir galvoju, kad emocinio smurto tema mūsų šalyje vis dar gali būti tik daigelių pavidalu. Pats apibrėžimas sklando kažkur ore – ir tiek.
Gal praėjusiais metais skaičiau apie vieną į egzotiškus kraštus nutekėjusią moterį, kuri džiaugiasi, kad vyras jai neleidžia susitikti su draugėmis. Kad nesuprastų šiai apsitempus trumpesnį sijoną – nebent tik prie jo. Ji pasididžiuodama pasakojo, kad jau tada tai būtų... Nežinau, ką ji turėjo galvoje – ar kad priluptų, ar kad skyrybos ir vaikus atimtų, ar kad tik aprėktų ir paskui tyla nubaustų. Bet ji mėgavosi tuo, kad bijo savo vyro ir jo klauso. Ji nenorėjo sužinoti, kas būtų, jei ji taip imtų ir padarytų.
Žinoma, šis pavyzdys labai jau egzotiškas, kaip egzotiška interviu herojės vyro tautybė. Čia jau daugumai plika akimi aišku, kad menkos savivertės vargšelė, nepažindama, kas yra meilė, patikėjo, jog meilė – tai smurtas. Bet jei panašių išraiškų vienoje krūvoje mažiau, jei jos nėra tokios ryškios, tai ir pas mus vis dar tikima tokių santykių normalumu.
Pavyzdžiui, man net keliskart yra pasakoję, atseit vyras nenori, kad jo moteris lankytųsi pas vyrą ginekologą ar masažistą. Ar tai toli nuo istorijos, kurią ką tik papasakojau? Juk viskas tas pats, tik mažiau intensyvu. Tokios moterys, net jei atsitiktų taip, kad vis dėlto tokį specialistą dėl vienokių ar kitokių priežasčių aplankytų, rinktųsi savo partneriui apie tai nepapasakoti. Kodėl? Nes bijo. Arba kaip jos sakytų – dėl šventos ramybės. Taip – nes jos bijo būti užpultos, apkaltintos, bijo konflikto. Kadangi egzotikos čia mažiau, pasekmės gal irgi nebūtų tokios egzotiškos, bet didesnę ar mažesnę bausmę vis tiek tektų patirti. Gal nesišnekėjimą, gal priekaištus, gal pavydo sceną.
Apie emocinį smurtą daug sunkiau pasiskųsti kitiems, nes ilgai terorizuojamos aukos susipainioja. Pradeda maišyti jų puldinėjimą su konfliktais. „Juk visi pykstasi“, – galvoja jos. Ir nurašo tam. Be to, aukos, kaip bet kuris kitas žmogus, suvokia, kad pačios nėra šventos. Gal pačios irgi yra kažką padariusios. Pasakiusios. Ne taip pasielgusios. Nuvylusios. Taigi, pradeda jaustis gal netgi vertos tų išpuolių. Gali kirbėti – ar tikrai? Bet jei tokia mintis užkimba, realybės jausmas vis tiek išsikreipia. Galop, juk labai maža tokių santykių, kuriuose visai nėra nieko gero. Kažkokių neblogų momentų būna daugeliui, net jei retokai. Auka kabinasi ant jų – „ne viskas tik blogai“.
O niekas, kol santykiai dar nenutraukti, neina ir netrimituoja pasauliui, kaip jį emociškai ištratina, kad galėtų gauti tvirtą nuomonę iš šalies. Juk išduodamas savo partnerį jautiesi kaltas. Mus mokė nenešti šiukšlių iš savų namų, tai mes tyliai ir saugome tas šiukšles, nes namai – vis dar savi, net jei popieriniai.
Ko gero, esminis dalykas, identifikuojantis, ar prieš jus naudojamas emocinis smurtas, yra jūsų savijauta. Nesaugumo jausmas, baimė – tos dvi dedamosios, kurių namuose būti neturėtų. Tik reikia suprasti, kad baimė – nebūtinai ta, kad trenks, kad muš, kad padarys kažką blogo fiziškai. Ne, baimė turi įvairiausius pavidalus. Baimė būti nubaustam, baimė vėl išgirsti skaudžius žodžius, baimė pasakyti tiesą – irgi baimė. Kai kurių baimių mes turime ne dėl partnerio kaltės, o dėl savo pačių nesaugumų, dėl traumų iš praeities, dėl kompleksų, todėl reiktų identifikuoti baimės priežastį, tačiau jei visada pirmiausia esate linkę kaltinti save, jei turite mažą savivertę, tai geriausiai daryti specialisto kėdėje. Agresoriui būtų patogu jus įtikinti, kad kaltas – jūs, o aukai – gana lengva pasiduoti.
Kodėl emociniai smurtautojai taip elgiasi? Nesu tikra, ar verta ieškoti pateisinimų, nes pirmasis ir esminis atsakymas – nesvarbu. Savaime suprantama, kad ne dėl per didelės patirtos meilės praeityje ir ne dėl per gero gyvenimo. Žinoma, kad tokie jų išpuoliai, pavydo scenos, išsikrovimai ir visa kita yra žaizdos. Tačiau suaugęs žmogus pats sau vienintelis atsakingas už tų žaizdų gydymą, o tai, kad jūs sugeriate emocinius smūgius, jo ir negydo.
Emocinis smurtas nėra menkesnis už fizinį. Emocinis smurtas gali išvesti iš proto, palaužti, perlaužti žmogaus sielą. Žmonės, kurie jį patiria, dažnai jaučiasi tušti ir išgręžti, jie savo energiją, visas gyvenimo spalvas paskiria kovai su baime. Emocinis smurtas sekina, nors ir nėra toks matomas, kaip fizinis. Fanaras gyja porą savaičių. Sielos gyja metų metus.
Smurtauti gali ir mylimas vyras. Ir mylima mama. Ir mylima sesuo. Ir gerbiama uošvienė. Net draugė.