Jie savo kailiu nežino, ką tai reiškia, istorijos vadovėliai atrodo pernelyg tolimi ir sunkūs, na, o komunizmo idėjos kartą jau buvo prasmukusios, apdūmusios akis savo grožiu. Tik tąkart – kitai kartai.
Na, o šou ir meno ir kūrybos pasaulis neretai mėgsta naivias lygybės, taikos ir rožinių debesėlių idėjas. Bepigu ten, ant didelės scenos, svaičioti apie pasaulinę taiką, kai tereikia pasiųsti mintis į kamerą. Nė sušukti nereikia – galima sušnabždėti į mikrofoną. Žodžiu, jokios pastangos.
Toji karta, tie žmonės, yra etatiniai paišytojai spalvotomis kreidutėmis. Tuo metu pasaulyje vykstantys karai – labai realūs. Jie neis į juos kariauti, nes yra pacifistai. Bepigu būti pacifistu, kai bombos į tave nekrenta.
Taip ir popiežius maloniai patogus pacifistas – jis Ukrainai siūlo kažką ten taikiai pasitarti, neerzinti Rusijos. Jis juk dar karo pradžioje galėjo save pasiūlyti kaip neutralumo garantą. Kaip skydą humanitariniams koridoriams. Bet iki pat šiol kažką kliedi apie taiką, nes jo darbas juk ne realiai gelbėti pasaulį, o būti tuo komišku dėdule, apsitaisiusiu baltais skudurais, įsitvėrusiu ganytojo lazdą primenantį pastoralą, kuris išmintingai dūmoja apie gyvenimą.
Kažkada man viena moteris geranoriškai, bet naiviai aiškino apie kaitinamojo tabako įrenginį „Iqos“ ir kitus jų gaminius: aš pasakiau, kad jie testuoja ant gyvūnų. Ji pabandė sušvelninti situaciją, sakydama, kad taip, testuoja, bet tik tai, kas dar neištestuota (suprask, čia nėra taip blogai, kaip galėtų būti).
Na, žinote, čia kaip karvei didžiuotis, kad yra vegetarė. Arba girtis, kad nemuši savo žmonos, nors jos nė neturi.
Taip ir tie taikos linkėtojai, pacifistai, karo pasmerkėjai – jiems bepigu tokiais būti, kai jų dukrų neprievartavo teroristai, kai nežudė jų sūnų, kai jų vyrams neteko išeiti į karą ir iš jo nebegrįžti, kai ne jų ateitis, meilė ir laimė palaidota.
Priminsiu, nuo ko prasidėjo pastarasis Izraelio ir palestiniečių teroristų, grupuotės „Hamas“ karas. Spalio 7-ąją teroristai užpuolė Izraelį, o išpuolio metu buvo nužudyta daugiau nei 1000 kažkieno brolių, seserų, vaikų, motinų, močiučių, tėvų ir senelių. Daugiausiai – civilių gyventojų. Teroristai grobė įkaitus, prievartavo ir niekino jaunas mergaites, moteris.
Ir nors man patinka leptelti vieną kitą aštresnį žodį, teroristais aš juos vadinu ne šiaip. „Hamas“ laikoma teroristine organizacija iš esmės visose šalyse, kuriomis norėtume sekti. Nuo Japonijos iki JAV, visos Europos Sąjungos ir Australijos – „Hamas“ yra laikoma teroristais.
Na, o palestiniečiai „Hamas“ sau į valdžią išsirinko laisvuose rinkimuose, kuriuos jiems, beje, apmokėjo ir organizavo Vakarai.
Palestiniečiai demonstruoja žiaurumą, gauna atgal, „Eurovizijos“ pieniai reikalauja taikos.
Taigi, teroristai užpuolė Izraelį. O Izraelis nė karto istorijoje nepaliko savo priešų be atsako – nes jei būtų palikęs, tai plėšrių hienų aplinkui ten netrūksta, pasekmės jų pačių civiliams būtų buvusios tragiškos. Tie, kas yra buvę Izraelyje, žino, kokie patikrinimai patenkant į šalį ten laukia. Izraelis visada turėjo ko saugotis, saugojosi ir gynė save, kai reikia.
Aš sakyčiau, tai normali praktika. Tik idiotas gali atsukti kitą skruostą prievartautojui, teroristui ir tam, kuris tuoj pat į kraujo balą išsprogdins tavo mylimuosius.
Man patiko mūsiškis atstovas, palaikiau jį dar nuo atrankų. Man patiko lietuvių kalba, man patiko siunčiama laisvės žinutė. Ir be galo nusivyliau sužinojusi, kad jis, pasirodo, kvailys. Arba tiesiog jaunas naivuolis. Bet tada reikia eiti skaityti knygų, o ne pliurpti kas ant liežuvio.
Šis prisijungė prie kažkokio kreipimosi (dar vieno papeizojimo kreidutėmis), palaikančio teroristus.
„Atsižvelgdami į Izraelį ir dabartinę padėtį okupuotose Palestinos teritorijose, ypač Gazoje, mes negalime tylėti. Mums svarbu solidarizuotis su engiamaisiais, aiškiai ir nuoširdžiai pareiškiame – trokštame taikos, neatidėliotinų bei ilgalaikių paliaubų ir saugaus visų įkaitų sugrįžimo namo. Esame vieningi prieš visas neapykantos formas, įskaitant antisemitizmą ir islamofobiją. Mes tvirtai tikime vienijančia muzikos galia, leidžiančia parodyti mūsų skirtumus, o taip pat žmonėms susivienyti ir puoselėti prasmingas diskusijas bei ryšius. Manome, kad mūsų pareiga yra sukurti ir saugoti šią erdvę ir tikime, kad ji įkvėps didesnei užuojautai ir empatijai“, – buvo kliedima jame.
„Eurovizijos“ švilpėjams buvo normalu imti ir minioje nušvilpti vieną merginą, Izraelio atstovę. Jie taip sėjo taiką. Ne, jie neatsisakė dalyvauti „Eurovizijoje“, jei jau, sakykime, jiems taip nepriimtina. Jie nesiėmė realaus savo vertybių reiškimo prieš organizatorius. Jaunieji komunistai, kaip pridera, atsižymėjo kreidutėmis, bet ant didelės scenos vis tiek norėjo padainuoti. Taigi, papaišė, pašvilpė Izraeliui ir tada toliau kilnojo kojas pagal savo dainuškas.
Vakarai iš tiesų darosi apsišlapinusių zyzlių vieta. Visa ta komunikacija man primena pamokymus Ukrainai – atseit, pulti negalima, galima tik gintis. Vakarai vaidina humanizmą prieš psichopatus. Tai infantilu. Ir tiesiog gėdinga, nuodėminga prieš tuos, kuriuos užpuolė.
