Kai mirė mano baba, toji, apie kurią daug rašiau ir pasakojau, su ja šeima nusprendė atsisveikinti ne šaltuose, pilkuose laidojimo namuose, šalia kažkaip steriliai lyg operacinėje atrodančių baltų rožių, o tiesiog jos namuose. Ant stalelio stovėjo urna, dukros kaitė kavą ir arbatą, kas sau pilstėsi gėrimus. Kas išeidavo, kas ateidavo, kas prisėsdavo, prisimindavo, kokia buvo toji Gražina, kurios tikrasis vardas iš tiesų buvo Stefanija, prisimindavo visus tuos anekdotus ir babos išdaigas, kurias ji krėtė tiek jauna, tiek, savaip, pasenusi. Sako, ir juoko būta, ir šilumos.
Iki šiol per Kūčias prie stalo, kur padėta lėkštelė mirusiems, o mūsų galvoje – tai babos lėkštė, juokaujame, kad šiemet ji kažkokia tyli ir nevalgi. Mirusi ji mums netapo šalta, tolima, nepaliečiama, kaip dažnai nutinka. Juk kultūriškai mirusieji pas mus tampa kone šventaisiais, neliečiamaisiais, nejuokautinais. Laidotuvėse cekavesnės senyvos damos net matuoja, ar visi pakankamai verkė ir galimai turi kažkokią liūdno veido skalę, pagal kurią vertina, tinkamas gedulas, o gal – per menkas.
Po gimdymo ir grįžimo namo visa šeima pirmą kartą išsitabarojom lauk. Išsipuošėme naujais rūbais, naują vežimą pasikinkėme, šunį gražiausiu pavadžiu aprišome ir išėjome į Vingio parką, kuris šalia namų. O ten maršrutą pradėjome palei į parką išplintančias karių kapines, kur Vokietijos armijos kareiviai.
Tiesa ta, kad tos kapinės – nerašytai tapusios gyvo ir klegančio parko dalimi. Žmonės ten eina su šunimis, vaikais, važinėja dviračiais, bėgioja ir kitaip sportuoja. Pasitaiko ir nedidelių susibūrimų, bet bent jau savo akimis uliavonių matyti neteko. Ten palyginti ramu, kalvota, taigi, gražu. Žmonės mėgsta prasieiti šita parko dalimi.
Įeiname, o ten – matyt kažkokie kapinių lankytojai. Vaikšto išdidžiai, tarsi po muziejų. O šeimos vyras – kaip komendantas visiems šūkauja: šunų nevesti, nebėgioti, tyliai būti. Šaukia jis, komanduoja ir matau, kaip jam akyse sproginėja, nes Vingio parko karių kapines savais malonumais užsiėmę vienas po kito košia žmonės ir gyvūnai. Iš toli matau, jaučiu, kaip prajojus raitajai policijai jam iššauna kamščiai.
Aš, beje, suprantu, kad toje vietoje žmonės gali turėti savus interesus ir lankyti kapus kaip paminklą, kažką pagerbti, prisiliesti prie istorijos, yra normalu. Kad tik mačytų, kaip sakoma. Bet nei vienas kitas lankytojas ir nesielgia kažkaip nepagarbiai su jam svarbiais paminklais: gyvenimas ir klegėjimas nėra nepagarbu, šunys nemaižioja ant paminklų, bėgiotojai ten nededa savo užpakalių ar nepagražina brangių sportinių batelių įspaudais, mes su vežimu irgi riedame tolimesniu takeliu ir tiesiog geriame kavą, šnekamės, su šuniuku žaidžiame.
Ar pamenate, kiek būta pykčio, jog Vilniaus Lukiškių aikštėje, prie Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus, vaikai fontanuose laistosi, laksto, kad žmonės ant žolės gulinėja ir sumuštinius valgo, kad juokiasi, kad džiaugiasi, kad gyvena. „Dievo bijokite“, – gėdino. Manipuliavo nukankintų žmonių patirtomis kančiomis.
Aš negaliu sustoti stebėtis, kaip užsispyrusiai lietuvis gyvenimą laiko nepagarba. Kaip garbins akmenį, paminklą, šaltą gatvės grindinį, kad tik ne gyvą žmogų, čia ir dabar esantį, mylėtų, palaikytų, užjaustų. Kaip mūru stos, kad tas, kas dar gyvas, nenaudotų kokio daikto, pastato, kad tik kokių sienų neliestų. Kalbu apie tai, kad dalis visuomenės mielai iš senamiesčių gatvių padarytų įstiklintus muziejus, kur eksponatai apžiūrimi metro atstumu, kad tik nepačiupinėtų kas.
Gal mes visi skirtingai pasilipę skirtingai ir matome. O aš, jei jau grynai apie mane, jei mirčiau nukankinta, tai norėčiau žinoti, kad bent jau ne veltui. Kad žmonės ir gyvūnai po manęs turėjo daugiau progų ir galimybių džiaugtis, daugiau laisvės turėti. Ir kad tą laisvę švęstų – o švęsti laisvę teįmanoma ją naudojant. Gyvenant. Nes jeigu ne – tai kokia beprasmiška mirtis. Ir jau geriau ant mano kapo polkos trypiamos būtų ir juokas klegėtų nei mirtina susikausčiusių žmonių tyla.
Na, ir galiausiai – keisti man žmonės, kurie nori ir renkasi gyventi tarp žmonių, bet negali apkęsti kitų gyvenimų. „Tu – nesijuok, tu – nelakstyk, tu – nelok, tu – nešvęsk, tu – neverk, tu – nedainuok, tu – nemylėk, tu – nesiskirk“. Primena tas piktas tetas iš sovietinių daugiabučių, kurios išlįsdavo per langus ir balkonus aprėkti vaikus, kad per garsiai mušinėja kamuolį. Ir jei kažkada vaikai tokių bijojo, tai ilgainiui ėmė į jas nekreipti dėmesio, o tos paskui nusprendė, kad šių laikų vaikai dėl to – labai nemandagūs ir neišauklėti. Jos juk įsivaizdavo, kad pasenusios taps visų gerbiamomis išmintėmis, tik nepastebėjo, kad buvusios piktomis jaunomis moterimis tetapo senomis piktomis žabomis.
Tai už gyvenimą.