Tikriausiai kiekvienas esate girdėjęs apie žmogų, dažniausiai – merginą, kurios giminaičiai nuolat klausinėja, ar ši jau kokį berniuką susiradusi. Iš pradžių – su smalsumu, linksmai, bėgant metams – įkyriai, kaip užsikirtusi plokštelė.
Ilgainiui tie klausimai tampa gąsdinimais senmerge nelikti. Nusiteikimu, kad kažkas matyt su ta mergina blogai. Svarstymais, kas blogai.
O jei taip vaikinui rasti mylimosios nesiseka – tai baisiausiai bijoma, kad gėjus.
Galvotum, dievuliau – kokiam čia Bezdoniškių kaime taip vyksta. Bet vis dar vyksta. Kartais – štai taip senobiškai, o kartais – rafinuočiau. Bet viskas vis apie tą patį. Tūkstančiai ir milijonai gyvena nerimaudami susirasti partnerį arba yra spaudžiami tokiam gyvenimo scenarijui, kaip vieninteliam teisingam pasirinkimui.
Žmonės kartais nė negalvodami, kam to reikia, įsivaizduoja, jog geriau kažkokie santykiai nei jokių. Kad reikia – mirk-gyvenk. Dažnai klausiama, ar turi porą, rečiau – ar esi laimingas santykiuose.
Nes jeigu ne, jeigu taip nėra, pasakykite man, ko jie gyvena tokiuose namuose, į kuriuos grįžti nemiela. Ir kodėl kenčia kontrolę, tai – kad nebeįdomu, kodėl atleidžia išdavystes, net smūgius, kodėl taikstosi išnaudojami, kritikuojami, niekad nepagiriami.
„Bet ar rasiu geriau”, – ašarotas akis pakėlusi klausia mergelė apie ant sofos bezdantį glušių, kuris leidžia sau komentuoti, kad šiai pasportuoti nepakenktų, yra prasiskolinęs greitųjų kreditų bendrovei ir nenori, kad mergina į Palangą su draugėmis nuvažiuotų, nes nei pats ima, nei kitiems duoda.
Tai kas gi čia, jei ne įdiegtas supratimas, kad geriau jau moteriai vyras dėl kvapo, negu jokio vyro. Tarsi būti vienišam – jau savaime būtų blogiausias pasirinkimas.
Tai juokinga, nes žmogui visų pirma jo paties kompanija turėtų būti maloni, įdomi ir saugi. Ir jeigu taip bus – tai jam tas žodis „vienišas” visai nepritinka. Nesakau, kad tokiam būtinai nesinorės gyvenimo draugo, partnerio, meilės, bet tokiam vienam bus daug geriau nei su visokio plauko netikėliais, melagiais, narcizais, tinginiais. Kartelė tada aukštai.
O visuomenė, liaudies išmintis ir net nuosavos bobulės neretai kartelę moko nuleisti. „Juk nemušė, galėjo gyventi”, – sako apie kažkokį gyvulį. Esu girdėjusi netgi kad ne taip dažnai ir ne taip stipriai mušė – toks tas gyvenimas, netobulas, nereikia kažin ko norėti.
Štai jums ir visuotinė trauma visame gražume. Vietoje to, kad mokytų žmones save vertinti, kad sakytų – kelk kartelę tiek aukštai, kiek tik pajėgi, aiškina, kad pati ne princesė ar princas.
Ar nemanote, kad gerokai liūdniau būti santykiuose, kurie nekelia džiaugsmo ir išsipildymo jausmo, nei turėti namus tik sau, įsirengti juos tik taip, kaip tau malonu, miegoti niekieno nežadinamam, prie nieko kito nederinti mitybos įpročių, laisvalaikio ir gyvenimo planų? Man tai skamba kaip neblogas planas, jei kitoje ragelio pusėje – ne svajonių jaunikis. Ne jūsų svajonių, mano svajonių.
Kurį laiką vyrai laikė moteris kumštyje tvirtai suspaudę, sudarydami iliuziją, kad šios pražūtų be jų. Nei tu be jo vinį įsikalsi, nei visuomenė rimtai vertins. Panašiai ir moterys susikūrė iliuziją, kad jei savo diedui bliūdo po nosimi nepakištų, tas iš bado pražūtų. Kad jei tam grindų nepašluotų, tai tas apsikakotų iki ausų ir namai sugriūtų, pasaulio pabaiga ateitų.
Galima spėti, kad tuos ilgus metus patriarchalinė visuomenė moteris tame kumštyje laikė, nes vyrai iš santykių gaudavo gerokai daugiau. Sekso kažkokio ir kažkiek – gaudavo. Srėbalo – gaudavo, kartais – net ir talentingos šeimininkės išvirto. Palikuonimis aprūpindavo, namų tvarka – irgi. O atgal duodavo dirbtinai sukurtą teisingo gyvenimo konstrukto išpildymą ir kažkokį pinigėlį.
Iš tiesų, ir moterys ir vyrai vienas be kitų puikiai gali. Jokiam adekvačiam vyrui auklė nereikalinga išgyventi ir net gyventi gerai, lygiai taip pat ir moteriai šeimininko ir ūkvedžio laimingam gyvenimui nereikia.
Kas įvyksta sveikuose santykiuose, tai vienas kito papildymas. Ne kažkoks angažuotas, priverstinis moteriškų ir vyriškų vaidmenų kūrimas, o meile, rūpesčiu ir stipriosiomis bei silpnosiomis asmenybės pusėmis grįstas. Normaliuose santykiuose namus tvarko tas, kuris tuo metu realistiškai gali. Ir jei žino, kad kitas mirtinai alkanas parlėks, tai pasirūpina jei ne kažką pagaminti pagal savo galimybes, tai užsakyti ar apipirkti, kad namie kažko būtų.
Vis dėlto, matau ir girdžiu apie kažkokius juokingai, net netikrai, išgalvotai skambančius absurdus. Kaip vaikai daromi su žmogumi, kuris po penkerių metų santykių paprašė atiduoti eurą dvidešimt už kavą ir pusę už benziną už nuvežimą į darbą. Kaip gyvenama namuose, kuriuose rėkiama ir įžeidinėjama. Įsivaizduokit: grįžti namo, o ten ne ramybės uostas, saugi erdvė, kur jokia erkė nesisiurbs, bet nepasitenkinimo, įžeidinėjimų, susiraukusio snukio kalėjimas.
Žmonės nemokomi nustatyti ribų ir išsakyti pageidavimų. Jie geriau forumuose ir feisbuko grupėse klausinėja, ar čia normalu, kas pas juos santykiuose vyksta, klausinėja, kaip pas kitus, nei ateina pas savo partnerį ir sako: žiūrėk, man nepriimtina, aš norėčiau taip, gal galime kažkaip tai išspręsti?
Žmonėms jaukiau savo seksualinį gyvenimą ir svajones aptarti forume nei paklausti savo partnerio, ką manantis apie tokią galimybę. Tai jūs įsivaizduokite, kiek jie mokyti gerbti savo poreikius ir norus, ir prie kokio atsako namie pratę, jei kažką aptarinėti, klausti, paprašyti, pasidalinti yra tiek nejauku ir baisu. Man atrodytų, kad gerokai nejaukiau tai aptarinėti su nepažįstamais žmonėmis – niekada nežinosi, koks iškrypėlis už kampo tyko. Su tuo, kuriuo pasitiki, gerokai drąsiau.
Juokingi tie gąsdinimai likti sena merga ar senu bernu. Iš tiesų baisu nubusti vieną rytą ir suprasti, kad esi tokiuose santykiuose. Tada belieka save įtikinti, kad normalu nejausti pilnatvės, negauti palaikymo, kad normalu viso to ir nesitikėti.