Ko gero taip susiklosčiusiai situacijai įtakos turėjo dvi dedamosios. Visų prima, lytinio švietimo nebuvimas – savaime suprantama. O ko nežinai, to bijai. Net ir nerimą siūloma spręsti būtent jį dekonstruojant: iki pat šaknų išsiaiškinant, apie ką jis, kad suvoktum, ar tai, dėl ko nerimauji, turi racijos.
Beje, žinių stoka – tai ir abejingumo priežastis. Esama tokio požiūrio, kad „turėjau tik vieną partnerį, tai nereikia“, „neturėjau partnerio, tai nereikia“, „nieko neskauda, tai nereikia“.
O moterys gėdijasi ateiti, gėdijasi savo klausimų, gėdijasi to, kas vyksta su jų kūnais. Per didelė dalis jų drovisi klausti apie ciklą, apie išskyras, kvapus, apie skausmą lytinių santykių metu, apie lytiškai plintančias ligas, apie skausmą lytinių santykių metu ir viską, kas turėtų būti taip natūralu. Žinoma, galime kalbėti apie gyvenimo užguitas kaimo moterytes, atvirs žaizdas užmarinuojančias tiek, kad šalia jų pasidaro nebepatogu būti. Tačiau ne kažin kiek kitaip ir su tomis ilgų plaukų, madingomis miesto undinėmis, instagramų divomis.
Mane kažkada nuoširdžiai pritrenkė viena žinoma Lietuvos moteris pasipasakojusi, kad beveik iki trisdešimtmečio nemokėjo skaičiuoti savo ciklo. Tai – ne pašaipos objektas, tik labai liūdna statistika, kurią papildė sekėjų armijos nepatogus, bet vilnijantis pritarimas. Daug jų dalinosi dar niekada nesilankiusios pas specialistę. Ne, ne mergaitės, ne trylikametės. Moterys. Kai kurios - ir trisdešimties.
Antra, mūsų moteris yra mirtinai prigąsdinusios bjaurios sovietinės ginekologės, švelnumo turinčios tiek, kiek kieti tanko ratai, negailestingai traiškantys viską, ką sutinka pakeliui. Turiu prisipažinti, kad tokią grubijanę per gyvenimą man teko sutikti tik vieną: gimdos kaklelio vėžio tyrimui mėginį paėmė taip, kad likusį mėnesį apie tai man primindavo maudžiantis pilvas. Tačiau visos kitos mano patirtys, įskaitant tą labai jautrų pirmąjį susidūrimą šešiolikos, buvo itin delikačios, švelnios, supratingos ir informatyvios.
Vis dėlto, gandai apie empatijos stokojančias kvazimodes ir tokius pačius vyriškos lyties ypatas, sklando ne šiaip. Esama tokių, kurie ciniškai ir psichopatiškai junta malonumą, naudodami galią prieš jautrioje padėtyje atsidūrusią, savimi menkai pasitikinčią moterį, ją grįdami mediko išsilavinimu. Tai – ir pakeltas tonas, ir grubus įrankių kišimas moteriai į makštį, ir neaiškinimas apie pacientės būklę. Net patyčios apie prastai pasirinktus partnerius, norą arba nenorą gimdyti ir pasišaipymai iš baimių.
Čia medikai dažnai lieka nepaliesti kritikos, gal nes savo žiniomis yra tarsi truputį dievai. Bet, man regis, taškai dėliojami neteisingose vietose. Medikas gali daryti klaidų. Ant jo operacinio stalo gali mirti žmogus ir už tai neturėtų būti teisiama, nes medikas – vis dėlto ne dievas. Bet kas medikui neturėtų būti atleidžiama, tai empatijos stoka, tyčinis grubumas ir sąmoningas nepadėjimas pacientui.
Tokių nespecialistų prigąsdintos moterys ilgus metus iš lūpų į lūpas perduodavo legendą apie tai, kas laukia už ginekologų durų. O legendose paprastai netrūksta mitinių būtybių, burtų, užkeikimų ir baubų.
Taigi, turime tokią situaciją, kad daliai šalies moterų eiti pas ginekologą – vis dar tabu. Ir mokosi jos ne iš specialistų, o iš tokių pat menkamokslių feisbuko grupėse, forumuose ir iš „viena boba sakė“.
Įsivaizduokite, kaip pasikeistų moterų ginekologinė sveikata, jei kiekviena mūsų kartą metuose arba, vėliausiai, kartą per dvejus, apsilankytų pas tokį specialistą. Kaip pasikeistų jų santykis su savo kūnu ir visu tuo, ką jų kūnas gali.
Dabar moterys nepažįsta savo kūnų. Vaidina orgazmus. Kenčia skausmus. vyrų „man nepatogu su prezervatyvu“. Visokiausias grybelines infekcijas. O svarbiausia – nesijunta saugiai apie visa tai konsultuotis su gydytoju. Juk laisvumas tarpkojo temoje gali sukelti pasipiktinimą: ar tik ne kokia pasileidėlė? Ir ko jau čia taip rūpi?
Lietuviai apskritai apsileidę ligų prevencijoje. Turime palyginti neblogą prevencinę sistemą bent jau dalyje ligų. Pavyzdžiui, moterys nuo 25-erių kas trejus metus turi galimybę prevenciškai nemokamai pasitikrinti dėl gimdos kaklelio vėžio. Žinoma, gydytojai paprastai rekomenduoja tai atlikti kasmet – ir aš primygtinai linkiu tai ir padaryti. Tačiau nepadaryti to kartą per trejus, jau, atleiskite, apsileidimas. Moterys nuo 50-ies kartą per dvejus metus nemokamai tikrinasi dėl krūtų vėžio. Tačiau reiktų nepamiršti, kad bent jau dalinai apžiūrėti jūsų krūtis apsilankius gali tiek ginekologas, tiek ir šeimos gydytojas. Bet kuriame amžiuje.
Tačiau, kaip tenka girdėti iš specialistų, prevencijos sistemomis naudojasi retas. Lygiai taip pat, kaip prevenciniais tikslais be didesnių nusiskundimų lietuviai pas gydytojus menkai tevaikšto. Greičiau jau „Tėve mūsų“ išmoks ir autopilotu kartos, tikėdamiesi apsisaugoti nuo piktos akies, jei kartą metuose apsilankys pas šeimos gydytoją, kad išsitirtų sveikatą.
Apsilankiau pas puikią specialistę. Neskaudėjo, daug sužinojau apie savo kūną. Gavau visus atsakymus. Ir tikiuosi, kad pasimatysime prie gydytojo kabineto durų, ne komentarų skiltyje. Prevenciškai. Su geromis naujienomis.