Pamenu, kažkada anglų kalbos dėstytoja, tokia išverstakė kiaunė, nemaloni iki vidurių užkietėjimo, paklausė, kas man svarbiau – operacija (apendicitą operavo) ar anglų kalbos paskaitos. Į ką, aš, žinoma, mintyse sumikčiojau, kad operacija, nors garsiai to ir nepasakiau dėl paties natūraliausio sutrikimo ir dėl juntamos agresijos, kurią spinduliuodavo mano miela dėstytoja.
Taip, tokios istorijos yra beprotybė. Dirbti iki visiško išsekimo, nemiegoti, neturėti laiko pavalgyti, nebematyti savo šeimos dėl darbo – yra kvailystė. Pamenu tokią neurotišką savo skaitytoją, kuri didžiuodavosi savo tariamu darboholizmu tiek, kad girdavosi, cituoju, laiko pašikti neturinti. Kita išdidžiai pasakojo tikrai neatrasianti dešimties minučių veido kaukei, nes diena sustyguota iki sekundžių. Nežinau, kaip jos turėdavo laiko man apie tai pranešti, kai dienotvarkėje nėra laiko net kvėpuoti, bet matyt buvau aukštai prioritetų sąraše. Arba žmonės tiesiog matė žavesį pasidraskymuose.
Na, žinote, kaip iš amerikietiškų romantinių komedijų, kur veiksmas vyksta Niujorke, ir pasitempusi blondinė vienoje iš scenų lekia ant špilkų kosminių greičiu, vienoje rankoje tabaluodama rankinuką, o kitoje – bandydama sugraibyti kompiuterį ir kavos puodelį išsinešimui. Tada ji trinkteli į kitą panašiai skubantį gražuolį, jie vienas kitą apipila kava, pasiunčia vienas kitą toli ir staiga susitinka viename tų įspūdingų dangoraižių biurų, kur pasirodo, kad abu konkuruoja dėl kokio nors stambaus projekto, o jie – juk abu verslo rykliai. Arba teisės rykliai. Jokio skirtumo. Ir tada jie tik dirba, ginčijasi, konkuruoja ir retkarčiais pasvajoja apie pasidulkinimą vienas su kitu ant to vieno iš to biurų stalų.
Na, yra tokių prisižiūrėjusių filmų arba norinčių aktualizuotis per savo tariamą darboholizmą. Tai – infantilu ir komiška.
Tačiau kitoje barikadų pusėje stovi ne ką mažiau juokingi personažai. Jie keikia sistemą, bjaurisi idėja, kad gyvenimui reikia pinigų, o savo arba kitų laiką darbe vadina vergove. Jie niekinančiai pristato kitus „menkais sraigteliais, tarnaujančiais sistemai” ar kaip nors panašiai ir didžiuojasi nors kartą per metus siurbdami mokesčių mokėtojų pinigus, sėdėdami užimtumo tarnyboje tol, kol juos iš ten išvaro purvinais skudurais. Tai toks jų gudrus būdas keletą mėnesių per metus pailsėti už kito gerą.
Iš tiesų, tai aš nieko blogo nematau, jei žmogus nenori dalyvauti jau sukurtoje socialinėje sistemoje. Tai eik į mišką, statyk ten trobą, augink ropes ir burokus, parduok, nusipirk paršiuką ir keletą vištų. Taip ir sukis. Yra pasaulyje tokių atsiskyrėlių grupių, kurios karštai prieštarauja bet kokiems kapitalizmo atspindžiams ir savo mintis atstovauja veiksmais. Tokie man gal keisti pažiūrėti, bet už ištikimybę savo požiūriui juos gerbiu ir netgi savaip žaviuosi.
Maišyti sistemą, kurioje gyvename, pragaro puode kartu su kanalizacijos turiniu bei atliekomis, o tada šiaudeliu siurbti jos gėrį – tai parazitavimas ir tiek. Tinginystės forma, apsimetanti ideologija.
Ko gero dauguma yra pablevyzgoję, ką darytų, jei laimėtų milijoną. Na, gal labiau milijardą šių laikų kontekste, ne su milijonu jau kažko neįtikėtino nenuveiksi: geras butas gerame rajone, pora didesnių kelionių ir smulkioms išlaidoms, kaip juokiamės su draugais. Į tuos klausimus aš niekada neatsakydavau, kad niekada nebedirbsiu. Aš, žinoma, dirbčiau mažiau. Net ne mažiau, o tiesiog kitaip: dauguma mūsų dabar dirbame ir tam, kad galėtume patogiai gyventi, taigi, šios dalies spaudimas atkristų. Bet nedirbti man būtų siaubingai neįdomu. Nedirbti – tai iš dalies negyventi.
Tai – nekurti minčių, planų ir idėjų. Nebandyti jų įgyvendinti. Nieko nieko nesukurti ir nesukurpti. Man šitai skamba siaubingai neįdomiai, kaip gyvenimai tų žmonių, kurie klausia, kam ryte kloti lovą, jei vakare vėl į ją gulsi. Kam valyti užpakalį, jei vėliau dar į tualetą užsimanysi.
Taip, darbas yra nuostabus gyvenimo variklis. Tie, kurie vadina jį vergove, turėtų būti siunčiami meteliams priverstinės vergovės. Na, kad ir į kokią Šiaurės Korėjos auklėjamąją darbo stovyklą. O mes čia, laisvame pasaulyje, renkamės. Vergovė pasirinkimo neturi.
Prastai pasirinkote? Na, tai pasirinkite geriau. Skauda galvoti, kad gyvenimas, kurį gyvename – tai mūsų kūrinys, jei jis – kažkokia pradinukiška peizalionė. Kita vertus, kiekvienas laisvas imti ir perpiešti geriau, gražiau, sudėtingiau.
Be to, yra žmonių, kurie kiemsargio darbe mato prasmę, džiaugsmą ir įdomumą. O yra – kas dirba su sudėtingais projektais, didelėmis galimybėmis, bet žiūri kaip kiaulės į akliną sieną.
Tai tokios tos mintys prieš atostogas. O, beje, iš vergovės atostogų niekas neišleidžia. Pabandykite paskaityti istorijos vadovėlius.