Aš jums pasakysiu, kas yra vienintelė nepakeliama, iki pykinimo, iki staugimo nemaloni nėštumo dalis. Tai tas besaikis, nesibaigiantis visko suvedinėjimas į nėštumą. Kažkokios banalios interpretacijos apie žydėjimą, pilnatvę ir būrimas iš kavos tirščių arba, dar geriau, iš gražios nuotraukos socialiniuose tinkluose. Po to patys prisiinterpretavę iš nuotraukų žmonės baisisi, jog socialiniuose tinkluose vien melas.
Septynis mėnesius man pavyko gyventi ramiai. Ypatingai savo nėštumo neslėpiau, jis tiesiog nebuvo stipriai matomas. Dėl taip sukritusių kortų ir, ko gero, kažkokios vidinės nuojautos, pasidaviau laimei nepranešti tiems, kam pranešti visai ir neprivalau, ir, galiu pasakyti, mano nuojautos nebuvo iš piršto laužtos. Man atrodė, kad taip bus ramiau. Kad nieks neaiškins, nekiš savo nuomonių, patarimų, neklijuos etikečių, savo savijautų nebandys įpiršti.
Mane kartą mama pamokė: nenori nuomonės ir aiškinimų – tai nepasakok, nesidalink. Aš iki šiol manau, kad tai – labai liūdnas būdas gyventi, labai liūdna, jei tavo artima aplinka nesutinka susiprasti, jog kartais tenori pasidalinti mintimis, o ne būti mokomas ir keičiamas. Bet pastaba iš esmės teisinga. Kol niekas nežinos, tol pamokymų, nuomonių ir pritemptų interpretacijų nebus. Net jei sveikame pasaulyje tikėtumeisi kitaip.
O dabar jau mėnuo, kaip diena iš dienos skaitau visokius iš gero pametėtus komentarus, kurie iš tiesų yra labai didaktiniai, menkinantys ir anaiptol neapgalvoti. Gal jie nėra labai pikti, bet ir nepikti tiek, kiek penkioliktas puodelis dovanų iš žmogaus, kuriam sakėte, kad puodelių nemėgstate. Lyg ir dovana, bet lyg ir jūsų negirdi, nejaučia, atsisako kreipti tikrą dėmesį ir mėto tokias dėmesio atliekas, kurios – labai dėl savęs paties, ne dėl tavęs.
Pamenu, aš ir pati anksčiau pagirdavau draugę numetus svorio, nors žinodavau, kad ten – amžina kova su savo kūnu. Tada dar nesuvokiau, kaip tokia smulkmena nusėda ir taip dažnai iškreiptame moters kūno įvaizdyje. Žinau, kad ir mane girdavo sulieknėjus. Ir tada ilgus metus aš save kankinau valgymo sutrikimais, kurie bent kartą buvo per plauką nuo tragedijos. Tu pagiri – tai lyg ir gerai, juk ne į tolius tolimuosius pasiuntei. Bet ar nuoširdžiai pagalvoji apie tą žmogų? Ką jis jaučia? Kaip iki to atėjo?
Aš nežinau, kodėl pasidžiaugti kito nėštumu, jei jau norisi, jei tikrai džiaugiesi, neišeina be jo praeities sumenkinimo. Ir žinote, ką tada aš jaučiu? Kaip niekada gerai jaučiu, kad didesnės dalies visuomenės akyse moteris be vaikų vis dėlto nėra visavertė. Jie gali duotuoju momentu tau į akis žiūrėdami pritarti, kad taip taip – moters pasirinkimas, visų gyvenimo realizacijos ir prasmės skirtingos, bet tik gaus progą – ir pasirodys visu gražumu.
„Tik tada suprasi tikrąją prasme“, – nauja nata pragys. „Pajusi pilnatvę“, – užgiedos. „Reikia, nors vieno tai reikia“, – tai yra realiai girdėtas sakinys iš žmogaus, kuris prieš tai ta pačia burna kalbėjo, jog džiaugiasi, kad dabar moterys gali rinktis.
Aštuntas nėštumo mėnesis. Savo dukrą aš jau dabar myliu labai ir kitaip nė nesitikėjau. Aš vaikų nenorėjau ne todėl, kad mylėti jų negalėčiau. Gerą kaimyną po kurio laiko pamilsti, tai kaip tu savo vaiko nemylėsi?
Tačiau jokios nenusakomos pilnatvės aš nejaučiu, jokia nauja prasmė neišdygo, aš nepatyriau nieko, ko negalėjau įsivaizduoti. Gal mano tiesiog gera empatija ir fantazija, tai todėl niekas manęs nestebina, o gal dalis visuomenės dėl savo pačių nevisavertiškumo ir nelabai mėgstamo gyvenimo bando rasti savo pranašumą prieš kitus ir kilstelti save ant kalnelio, nustačius mokytojo toną.
Aš nesu akla ir turiu veidrodį. Be to, kad priaugau 8 kilogramus, atrodau labai panašiai, kaip atrodžiau prieš metus arba dvejus. Turiu daugiau žilų plaukų, nes senstu ir nėštumas veikia mano kūną, siurbia mano medžiagas, be to, jo pradžioje patyriau stresą. Mano akys nei švyti, nei nešvyti. Žinoma, kad aš įsikeliu man gražias nuotraukas. Pagal jas nereikia interpretuoti mano gyvenimo laimingumo, santykių tvirtumo ar ramybės lygio. Neseniai skaitytoja nusprendė, kad aš dabar esu labai laiminga, nes įkėliau vaizdo įrašą, kaip mano partneris laksto su mūsų šunimi. Ar jūs suprantate, kaip tai paviršutiniška? Ta akimirka, žinoma, buvo smagi, bet tai nereiškia, kad mes nesprendžiame, neturime problemų, arba kad tas, kuris po laukus nelaksto arba tokio vaizdo įrašo neturi, yra nelaimingas.
Be to, negi jūs keliate tas nuotraukas ir vaizdus, kurie jums negražiausi, kur ryškiausiai matosi celiulitas ir nuo pakrikimo visi plaukai pasišiaušę? Negi viskas taip paprasta įskaityti ir suprasti?
Aš neišgyvenu rožinio laikotarpio. Nesu laimingesnė nei prieš dvejus, ketverius metus. Nesu ir nelaimingesnė. Dalykas tas, kad į naują etapą, į naujus santykius aš atėjau jau pilna ir laiminga, nors kaip ir kiekvienas žmogus ir anksčiau išgyvenau, ir dabar išgyvenu ir liūdesį, ir pyktį, ir nusivylimą.
Pilnatvės nepatyriau ne todėl, kad kažkas blogai su manimi ir mano nėštumu. Ne, aš buvau labai pilna. Ir esu labai pilna. Ir aš tuo didžiuojuosi. Nesumenkinu žmonių, kurie pilnatvę pajunta kitaip, ir labai stengiuosi ištransliuoti, kad gyvenimai rutuliojasi ir klostosi skirtingai, savaip.
Tačiau aš pati labai norėjau nestatyti savo vertės, laimės ir pilnatvės ant kitų žmonių. Nei ant partnerio, nei ant vaiko. Jūs manote, kad „Aš be tavęs – niekas“ – vaikui yra komplimentas? Ne, tai baisinga atsakomybė ant mažų pečių. Nė vienas vaikas nesidžiaugtų žinodamas, kad jam kažkam nutikus mama nebegyvens. Mane siutina mintis, kad mano mama mirtų iš sielvarto ar atsisakytų gyventi, jei aš mirčiau. Mane tokia mintis įpareigoja, ji tampa didžiule atsakomybe. Aš nenoriu, kad mano vaikas taip jaustųsi. Noriu jaustis tiek stipri, kad vaikui leisčiau gyventi savo gyvenimą ir daryti tokius pasirinkimus, kurie jam iš tiesų skirti, o ne man, dėl manęs, nes aš nepakelsiu, nes man bus gėda, nes aš nepriimsiu.
Supraskite. Man neskauda, jei jūsų situacija visai kitokia. Nė nemanau, kad dėl to mes turėtume pyktis. Aš netgi galiu už jus džiaugtis. Kodėl man nesidžiaugti, jei jūs sakote, kad jums gerai? Tik kiek gerai yra tam žmogui, kuriam šalia žūtbūt reikalingas kitas, besijaučiantis ir begalvojantis lygiai taip pat?
Prieš keletą dienų pagyriau savo mylimiausią žuvies parduotuvę. Parašė moteris, kad yra kita parduotuvė, geresnė, ir aš tiesiog privalau ją išbandyti, nes tada suprasiu Lietuvoje geros žuvies iki tol nevalgiusi. Parašiau jai, kad tą parduotuvę jau bandžiau – ji visai netoli mano namų. Nesigilinau į jokias detales – tiesiog tiek ir atsakiau: bandžiau. Nes su ta parduotuve visai nieko blogo, tiesiog mano mėgstamiausia yra ta, kurią paminėjau, ir viskas, jokios dramos. Man nereikia sumenkinti tą kitą vietą, kad pagirčiau savo mėgstamą. Jai patinka ana, man šita – argi čia kokia problema? Moteris pareikalavo pasiaiškinti, ką bandžiau, ir tada dar pridėjo, kad tikriausiai nebandžiau, tik taip sakau.
Žmogui neužteko tiesiog pačiam mėgti tą parduotuvę ir joje lankytis. Jam prisireikė, kad ir aš ten lankyčiausi, apdirbčiau savo mėgstamąją, ir patvirtinčiau jos simpatiją. Ir jau geriau tas žmogus galvos, kad aš ten kojos įkėlusi nebuvau, negu patikės, kad skirtingi žmonės gali norėti skirtingo, matyti skirtingai ar turėti skirtingas patirtis. „Tu su mumis ar prieš mus“, – tarp eilučių klausia tokie žmonės tarsi karo lauke, nors kalbame apie asmeninį gyvenimą.
Nuo viso šito spaudimo pajusti nušvitimą ir užsimanyti raugintų agurkėlių jau bepradedanti galvoti – gal tikrai aš kažkokia netikusi mama būsiu. Bet tada tėvo dienai parengiau interviu, kokių mūsų spaudoje maža. Apie tokią gražią, sveiką tėvystę su gražiu žmogumi, gražiu tėčiu. Aš tiek kartų mums bekalbant susigraudinau. Tiek kartų norėjau įsiterpti, nes su juo apie tėvystę man kalbėtis norėjosi, norėjosi pasidžiaugti savo gyvenimo smulkmenomis, o taip pat ir pasiskųsti. Ir tada prisiminiau, kad man viskas gerai. Nušvisti aš neturėjau. Atmetimo reakcija kyla į brukimąsi, svetimų jausmų ir svajonių klijavimą, ne į tėvystę.
O jūs nušvitote? Tai irgi gerai. Svarbiausia, kad jūs laimingi. Bet ar laimingi žmonės asmeniškai kreipiasi į kitą, nurodinėdami, ko jam norėti, kaip gyventi, kuo būti, kaip jaustis?
Šį penktadienį, gegužės 31 dieną, 14:40, „Boosted by Balcia Insurance“ salėje „Login“ konferencijoje kalbinsiu britų modelį ir aseksualų teisių aktyvistę Yasmin Benoit. Kalbėsime apie aseksualumą – dalyką, kurio pati dorai neišmanau, bet tai nereiškia, kad jį menkinu, iš jo šaipausi, nurašau ar noriu perdaryti pagal save. Daug ko nežinau. Todėl klausiu – kartais kaip vaikas. Bet klausiu, nes man su savimi tiek ramu, jog žinau, kad būdų nugyventi gyvenimą yra daug ir skirtingų, todėl mieliau juos pažinsiu ir apie juos išgirsiu nei kritikuosiu nežinodama. Mano būdas, nors kitiems net saldu, kaip norisi čia įkišti savo nagus ir nuspalvinti savaip, yra toks, koks yra. Mano pašnekovės Yasmin – dar kitoks. O jūsiškis gal dar visiškai skirtingas.
