Moterys nuo vaikystės pratusios patirti seksualinį priekabiavimą ir užgniaužti neteisybės jausmą, nes, atrodo, taip buvo per amžius. Ir ko tu čia dabar zirzi nepatenkinta, gi neišprievartavo, būk paprastesnė, nesusireikšmink ir apskritai netrukdyk.
Mano mokykloje kūno kultūros mokytojas gašliai skrosdavo mergaičių – dar vaikų – užpakalius. Būdavo ir „nekaltų“ prisilietimų. Mokytojas visada išlaikydavo tokią ribą, kad nieko tu neįrodytum, ypač tokioje visuomenėje, tačiau visos mergaitės žinojo, kad mokytojas toks. Ir niekada niekas jo niekuo neapkaltino, bent jau viešai, ir mokė jis sau ramiausiai, gal tebemoko ir dabar.
Kitoje mokykloje, kurioje mokiausi, viskas buvo dar intensyviau. Geografijos mokytojas atvirai priekabiaudavo prie mokinių: žodžiais, žvilgsniais. Ne pamokų metu – ir fiziškai. Ir galima sakyti, kad jos pačios to norėjo, nes ne viena mokinių iš tiesų iš dalies pati inicijavo pasikutenimą, tačiau tai nekeičia galios pozicijos klausimo, nei mokytojo darbo etikos nebuvimo, nei polinkio į nepilnametes mergaites. Apie tą mokytoją žinojo visa mokykla ir daugiau. Nuo mokytojų iki mokinių, nuo valytojų iki direktoriaus. Žinojo aplinkiniai kaimai, kitų mokyklų mokiniai ir jų tėvai, žinojo visi. Tas mokytojas netgi važinėdavo į kitų kaimų šokius ten aukų ieškoti. Ir pats dabar vis dar draugams giriasi, kokią naują mokinę nusikabinęs – jei draugai teisingus gandus nešioja. Ir niekas jo neatleido, niekas nesikreipė į policiją, niekas jo nepasmerkė ir ko gero jis ramiai sau sulauks pensijos kaip garbingas pedagogas.
Vienas iškrypėlis mokė ir muzikos mokykloje. Mano draugė skundėsi mokytojoms, tėvams ir vėl – visi žinojo. Bet nebuvo išprievartavimo fakto, tik prisilietimai, žinutės, kalbos. Todėl draugė tik metė tas pamokas ir toliau kasdien matė jį mokyklos koridoriuose. Iškrypėlis ramiai išėjo į pensiją, sulaukęs garbaus amžiaus, o iki tol per kelis miestus mokė mažas mergaites ir berniukus.
Mokyklų atveju – žinau, ko žmonės bijo. Kolegos bijo, kad ir patys nėra šventi. Kas slepia savo alkoholizmą, kas pats kokį romaną buvo užmezgęs – kad ir ne su mokiniu, kas bijo pyktis su kerštingu bendradarbiu, kas nežino, kaip pasiteisinti, kad tiek metų tylėjo. Dauguma savo pačių kišenėse randa akmenų, kurie juos slegia, tempia žemyn ir verčia geriau patylėti. Tai baimė, noras gyventi patogiai, noras įsimerkti į tą seną vagą ir išvengti nežinomybės, netikėtumų. O įrodymų juk niekas nekaupė, tik visas miestas matė ir girdėjo.
Juk taip ir su tais dėdėmis – ai, ką čia pyksiesi, kaip nemalonu paskui giminėje bus, be to, gi neprievartavo, ten gal netyčia, gal žmogus toks. Iškrypėliai tuo ir naudojasi – jie skaito aukas ir žino, kurias galės supainioti, apgauti, pasakyti, kad toji rankelė tik šiaip nuslydo, kaip tu gali mane šituo kaltinti. Gali ir pats likti kaltas – šmeižtas! Dėdės žmona Roma tai dar ir visą dramą užtaisys, nes jos vyro kaltinimas – tai skuduru per veidą jai pačiai. Toks kaltinimas apnuogina jos labai intymius skausmus ir gyvenimo detales, todėl dauguma tokių tetų sureaguoja itin skausmingai, gynybiškai ir neracionaliai.
O kad nusikaltėliai renkasi aukas pagal tam tikras išorės ir charakterio savybes, mokslo įrodytas faktas. Jie niekada nesirenka drąsios, savimi pasitikinčios, kupinomis rieškučiomis savivertės merginos ar mergaitės, kuri turi į ką patikimai remtis. Tai visada bus susigūžusi, tylesnė, tėvų meilės stokojanti mokinė, arba gal net ir kokia nors maištininkė – bet tokia, kuri neturi tėvų palaikymo, tokia, kuriai tėvai įdiegė, jog ja nepasitiki. Iškrypėlis visada rinksis vaiką ar suaugusį, turintį kuo mažesnį užnugarį. Ir tai paprastai matosi net ir išorėje.
Būtent todėl besikreipdama į tėvus tiesiog kruvinai prašau: visada būkite savo vaikų pusėje. Visada leiskite jiems prie jūsų justis saugiai net su savomis nuodėmėmis, nesėkmėmis, klaidomis. Nereikia už jas girti – tik leisti jaustis saugiai, nes žmonėms klysti būdinga, o jūsų vaikai irgi žmonės. Mokydami pasitikėjimo niekada nesakykite „jei ką prisidirbsi, ateik pas mane, aš labai pyksiu, rėksiu, gal net mušiu, bet tau padėsiu“. Ne, sakykite, kad jums nesvarbu, kokie jie pas jus ateis. Kad mylite juos besąlygiškai. Kad jokia skola, netinkamame amžiuje pasidaryti vaikai, sukeltos avarijos, sugadinti daiktai – niekas nėra didesnis už jūsų meilę ir todėl jūs sugebėsite ne rėkti, o padėti, nuraminti ir priglausti. „Čia tu galėsi pasislėpti nuo visų, kas tave puola“, – tokia turėtų būti esminė žinutė.
Pirmoji tėvų funkcija yra vaiko apsaugojimas. O saugoti reikia ne tik, kad nenukristų, ne tik, kad mašina nepervažiuotų. Saugoti reikia ir vaikų ramybę bei psichologinę sveikatą, nes nuo to gali tiesiogiai priklausyti jų fizinis saugumas.
Moterys yra pratusios prie iškrypėlių. Dauguma moterų, atsidariusių savo žinučių užklausas, randa ten penių nuotraukų, besikartojančių intymių pasiūlymų, vėliau, neatsakant į juos – netgi agresijos. Vakar ir pati paviešinau iškrypėlį Svajūną, man nuo rugpjūčio mėnesio siuntinėjantį erotines apsinuoginusių merginų nuotraukas. Pasirodo, nesu vienintelė jo auka, o viena skaitytojų tikino, kad šis persekiojęs ir ją, ir nepilnametę mergaitę.
Ir kas toliau? Ir nieko. Iškrypėlis ir toliau turi kompiuterį, internetą ir laisvę tuo naudotis. Nes kol neišprievartavo ir neužkasė miške, tol mūsų visuomenė linkusi „nedramatizuoti“. Iš tiesų – gal tokie svajūnai nieko ir nepadarys. Kai kurie padarys, kai kurie ne. Bet nekreipdami į juos dėmesio, neviešindami, mes normalizuojame tokį elgesį. Ir toks normalizavimas galop atveda į įvairialypio priekabiavimo normalumą. Tiek priekabiavimo mokyklose, tiek bandymo jėga įtikinti moterį, kad ji „nori“ mylėtis, tiek šūkavimo gatvėse, tiek pliaukštelėjimo per užpakalį, tiek gašlaus kūno formų komentavimo normalumą.
O visa tai nėra normalu. Vyrai neturėtų būti laikomi neįgaliaisiais, kurie „yra tokie“ ir „negali tvardytis“. Ar kada matėte homoseksualią moterį, kuri gatvėje rėkautų kitoms, bandytų sugriebti moterims už krūtinės ir trumpą sijoną laikytų leidimu? Aš nemačiau. Vadinasi, vyrams tai irgi turėtų galioti. Ir daugumai galioja – dauguma vyrų yra normalūs, ribas jaučiantys, susitvardantys žmonės. Bet čia kalbu apie tuos asocialius, iškrypusius išperas. Jiems reikia rodyti, kad niekas su jų iškrypimais nesitaikstys.
Apginkite save, apginkite moterį gatvėje, apginkite moterį internete. Tegu bijo iškrypėliai, o ne aukos.