Biologiniu požiūriu lytis yra gana paprastas ir visai nedviprasmis konstruktas. Moters ir vyro, patelės ir patino, skirtumai yra aiškiai apibrėžiami, suvokiami ir net plika akimi pastebimi. Net vaikai apsičiupinėję greitai supranta, kas yra mergaitė, o kas berniukas.
Painiava įsivelia atsirandus socialinei perspektyvai, o ten viską galutinai supainioja modernūs laikai.
Būtent žiūrint iš socialinės perspektyvos atsiranda nuomonės ir nuojautos, kas yra nevyriškas vyras arba nemoteriška moteris. Ir kuo nykesnė fantazija, kuo žemesnės socialinės lubos, kuo siauriau atmerktos akys, tuo paprasčiau į viską žiūrima.
Boba su kelnėm? Tai diedas! Trumpi plaukai? Arba serga, arba nemoteriška. Lūpos nepamaliavotos? Nesusitvarkiusi, kitaip sakant – nemoteriška.
Štai vakar socialinių tinklų algoritmas sugalvojo man parodyti gatvės fotografo nuotrauką, kurioje įamžinta pora: vyras vedasi už rankos kasdieniškai apsirengusią moterį. Plaukai ilgio, kad už ausų užkiši, juodi klasikiniai džinsiukai, šviesūs sportbačiai, džemperis ir striukytė. Šypsosi savo vyrui, į kurio ranką įsikibusi. Graži nuotrauka, tokia gyva. Ir moteris graži.
Komentuoja, nesuprasi, vidutinio ar garbaus amžiaus ponia Renata, kad nebeatskirsi jau, kur vyras, o kur moteris. „Jokio moteriškumo, kur suknelė, kur aukštakulniai, kur spalvos? Jau tokia vyriška moteris!“ – pyksta nuotraukas nemokšiškai filtrais išsidarkiusi dama.
Nuotraukose ji pozuoja papūtusi ir taip jau, ko gero, pripūstas lūpytes, pasikabinusi ant striptizo stulpo su neoninėmis spalvomis šviečiančiomis tamprėmis ir keistai atsistojusi prie bėmvė mašinos.
Jai, matyt, atrodo, kad tai – moteriška. Bet jei dėl biologinės lyties ginčytis sunku, tai dėl socialinio konstrukdo, matyt, galima į valias. Man štai šita visa pigių ir rėksmingų spalvų fiesta, banguojantys daiktai nuotraukose, paaukoti, kad programėlėmis susiplonintum kūno dalis, klaidos ištisuose sakiniuose, užpakalio fotografavimas ant striptizo stulpo, mažiausiai siejasi su moteriškumu.
Kažkoks vištos kudakavimas ir tiek. O moteriškumas man, iš mano perspektyvos, visai kas kita.
Moteris ir vyras man dažnai matomai skiriasi savo energijos tipu. Dažniau matau, kad vyrai turi daug smūginės energijos, todėl nuo seno dažniau eina į karą tiesiogine ir netiesiogine prasme – eina ginti. O moterys dažniau turi ilgalaikės, kantrios, ramios energijos, todėl neretai sakoma, jog šios daug ką nematomo velka ant savo pečių.
Taigi, moteris ir moteriškumą aš matau kaip stiprius. Moteriškume matau protą, mokėjimą naudotis smegenimis ir fantazija. Smalsumą. Be abejonės, moteriškumas gali būti apibrėžiamas ir per išorinį grožį, kodėl gi ne. Per eleganciją ir skoningą seksualumą. Per pasitikėjimą savo kūnu. Per dėmesį tam kūnui, kad jis būtų stiprus ir sveikas, nes sveikata ir grožis paprastai turi lygybės ženklą.
Per anglies juodumo spaudžiamu pieštuku nubrėžtus antakius? Nežinau. Gal iš kažkieno kito perspektyvos – taip, bet aš taip nematau.
Man toji moteris nuotraukoje atrodė atsipalaidavusi, bent jau paveiksliuke – gražios energijos, taigi, moteriška. Skudurai patys savaime nei moteriškumo, nei vyriškumo neduoda. Mintyse nusipieškite vyrą, kuris jums – vyriškumo etalonas. Tada imkite ir fantazijos pagalba užvilkite jam sijoną. Ar jis tapo moterišku, ar tiesiog matote labai vyrišką vyrą, kažkodėl dėvintį sijoną? Tas pats su jums moteriškumo etalonu įvardijama moterimi. Aprenkite ją kariškio uniforma. Ar dabar ji vyriška? Nė velnio. Skuduras neturi tiek energijos. Ją turi tik žmogus. Jeigu turi.
O jei tu neturi, tada imituoji energiją, raitydama rūrą eteryje, neva seksualiai pūsdama lūpas ir postringaudama apie tai, kokios kitos moterys, kurių nepažįsti ir kurios net apie tavo egzistavimą nenutuokia, vyriškos. Dar galima socialinių tinklų anketoje kelti iškraipytas nuotraukas nerealistiškai, lyg lygintuvu sulygintu veidu, rašyti sentencijas apie moteriškumą ir, jei turi šiek tiek daugiau naglumo, įkurti moteriškumo mokyklą ir pardavinėti kokius nors mistinius akmenis, skirtus nešiotis makštyje, kurie neva atvers tavo moterišką energiją.
Beje, tikiuosi, kad pastarųjų moteriškumo lektorių era jau baigėsi, ir jos nei akmenis į gerą vietą besiūlo kišti, nei moko, kad kelnėse dingsta moteriška energija.
Sakyčiau, kad jau gana moteriškumą lyg blynus bandyti kepti. Gal verta ne į garderobą spalvų įnešti, kaip siūlė Renata, o į smegeninę. Va čia tai būtų!
