O viskas prasidėjo nuo skurdo ir pažeminimo išvargintų protėvių, kurie moksle iš tiesų matė kone vienintelę viltį. Nieko čia juokingo, jeigu nusikelsime keliomis kartomis atgal: jei sūnus ar vaikaitis išsimokslintų, taptų gydytoju, viskas pasikeistų iš esmės. Ir pinigai, ir garbė, ir šeimai pagalba – ir, svarbu, užsidarytų šeimos vargo ratas. Tie seneliai ir tie tėvai iš tiesų mokslo griebėsi kaip šiaudo ir juo besąlygiškai tikėjo – kitaip kodėl iš paskutiniųjų, vos patys prasimaitinti išgalėdami, būtų siuntę savo vaikus mokytis.
Visai kitas klausimas, į ką evoliucionavo geri norai, ypač kintant laikmečiui. Pamenu, laikais, kai aš baiginėjau mokyklą, aukštoji mokykla vis dar buvo suprantama kaip vienintelis teisingas pasirinkimas po mokyklos. Žinoma, nubyrėjo trupiniai, išsilakstę po anglijų fabrikus, bet tie žmonės jau gerokai prieš tai buvo nurašyti kaip beviltiški – jiems ir taip niekas nieko gero nepranašavo ir nieko iš jų nebesitikėjo, o visiems kitiems lūkestis buvo vienas: aukštasis mokslas.
Karta, vyresnė už mane dešimtmečiu, šitaip stumiama nugarmėjo į vadybos mokslus. Patys nelabai suprasdami, ką ten mokysis, ir nelabai supratę, ką pabaigė – bet baigė universitetą. Žmonės, vyresni už mane penkmečiu, ironiškai žiūrėjo į pastaruosius – jie nusprendė nebūti vadybininkais, nes tuo metu tai jau nebeskambėjo kietai. Vadybininkas, o tiksliau – vadibininkas – su veidrodiniais saulės akinukais, vyriška, per petį permesta rankine, vairuojantis ekonominės klasės beveidę mašiną, jiems buvo daugiau pasigailėtinas anekdotas nei svajonė. Taigi, žmonės, baiginėję mokyklą po penkmečio, nusprendė būti teisininkais. Nes teisė – va čia tai rimta, ar matėte kada filmuose prastai atrodantį teisėją arba advokatą? Puolė visi į mokslus – bet kur, kad tik vadintųsi aukštoji ir kad tik teisė. Pamenu, vienas toks knygos gyvenime rankose nelaikęs kaimo gezas iš mano miesto – ir tas nukūrė į Riomerį teisės studijuot – susimokėjo, bet bent tėvams nebus gėda apie sūnų kaimynėms papasakoti. „Taip, mūsų Deividukas Vilniuj teisę mokosi.“
Tokias masinės isterijos bangas patyrė ir psichologijos mokslai, ir socialinio darbo specialybė, pedagoginiai mokslai visais laikais laikydavo kitur neįstojusių antplūdžius. Puiki motyvacija mokslui: norėjau būti ekonomistu, bet neįstojau, tai būsiu dailės mokytoju.
Būtum paklausęs, kam jiems tie aukštieji mokslai, gera pusė nebūtų nieko doro surezgę. „Tai vis tiek kažkaip reikia“, – būtų sakę. Gal būtų bandę savo pasirinkimus sieti su geresnės ateities noru – bet patys suprantate, kad bandant tokią mintį pagrįsti logika, tai jokiame taške nesusikirstų su realybe. Būtų užtekę paklausti, kur tie būsimieji vadybininkai dirbs – kokiose įmonėse, kaip vadinsis jų pareigos ir kokius darbus tos pareigos aprėps bei kiek įmonei už tokį darbą realistiškai apsimokės jiems mokėti. Vien šituo negudriu klausimu būtų dalis studentų nubyrėjusi. Arba kokios būsimojo teisininko perspektyvos, tokius mokslus pabaigus ko gero prasčiausios reputacijos šalies universitete. Ne tik tai – dar ir nusipirkus baigiamąjį darbą. Rimtai paklausti – ne šiaip papilstyti iš tuščio į kiaurą, bet realistiškai pamatuoti.
Tai iš tiesų sugaišti metai. Per ketverius metus galima labai gerai išmokti amato. Tiek užtenka ir užkurti sėkmingam verslui – čia priminsiu, kad į žodį „verslas“ įeina ne tik milijardiniai verslai. Kai kas įkuria valymo versliuką – ir turi labai neblogas pajamas. Bet kadangi atsiras, kas tuoj užgiedos, kad ne visi verslininkais gimę, turiu pridurti, kad ketverių metų taip pat užtenka pakilti pareigose, dirbant kažkam kitam. Per tiek laiko gali atsidurti net pakankamai aukštose pozicijose, ypač, jei didesnę dalį savo jėgų sudedi į darbą ir pastangas, jį atlikti kuo geriau. Bet dalis žmonių, kurie nežinojo, kuo nori ir gali užsiimti, neįdėjo į pasirinkimus pakankamai atsakomybės ir laiko pagalvoti, kaip avys būriavosi prie galai žino kokio diplomo. Ketverius metus jo laukė.
Nesupraskite neteisingai – aš nesu prieš aukštąjį mokslą. Esu už sąmoningą aukštojo mokslo pasirinkimą, įvertinant savo galimybes, užsidegimą, įvertinant studijų lygį, galimybes ir perspektyvas. Aš už protavimą apskritai.
Turiu prisipažinti, kad pati kažkur namie gal netgi rasčiau savąjį diplomą. Aš irgi buvau iš tų žmonių, kuriems neužteko sumanumo ir drąsos nesimokyti universitete. Tačiau bendrai imant mokslą laikau viena didžiųjų gyvenimo šviesų. Tik gal pagaliau laikas suprasti, jog mokslas turi begalę skirtingų formų. Universitetas – viena jų. Bet ne vienintelė. Ir tikrai ne visiems tinkama. Ypač, kai dalies studijų lygis yra apverktinas – ir kai studentus moko žmonės, mokomoje srityje nieko apčiuopiamo nepasiekę. Atvirkščiai – dažnai būdami tos srities atstumtaisiais, besislepiančiais už akademiko statuso.
Kam medikui reikia standartizuoto mokslo, mums visiems aišku. Improvizacijos ten, kur viena supainiota kraujagyslė gali kainuoti gyvybę, patraukliai neskamba. Na, tiksliau improvizacija ir ieškojimas gerai gali būti net medikui, bet tik tam, kuris turi labai aiškų, aiškias ribas turintį pagrindą. Yra ir kitų specialybių, kur aukštasis mokslas tikrai yra ir turėtų būti prioritetinis. Tačiau didesnė dauguma darbų ir specialybių yra absoliučiai imlios visiems, vadinkime, netradiciniams mokymo būdams. Kodėl, pavyzdžiui, jums, norinčiam studijuoti specialybes, susijusias su reklama ir komunikacija, nešovė į galvą užsisakyti kelis šimtus dolerių kainuojančias šios srities pasaulio genijų internetinių paskaitų? Susirasti savąjį šios srities korifėjų Lietuvoje ir kreiptis į jį dėl individualių pamokų? Perskaityti dešimt, dvidešimt ar penkiasdešimt geriausiai vertinamų šios srities knygų? Eiti tiesiai į tuo užsiimančią agentūrą ir prašyti nemokamai dirbti, mainais į tai, kad jus visko išmokys?
Problema ta, kad mūsų šalyje (nors ne tik mūsų) aukštasis mokslas dažnai suvokiamas kaip geresnis arba geriausias. Bet tam, kad jis būtų geriausias, visų pirma, konkretus universitetas ir konkreti studijų programa turi palaikyti labai aukštą lygį. Visų antra, išskyrus retus atvejus, tai apskritai sunkiai gali būti vieninteliu ir geriausiu pasirinkimu – nes sunkiai aplenksi sąmoningai savo gyvenimo tikslų siekiantį žmogų, kuris pats ieško, pats atsirenka ir pats mokosi. Namuose, parke, mėnulyje galima skaityti tas pačias knygas, kaip ir universiteto auditorijose.
Žmonės į aukštąjį mokslą įsikibo kaip į gelbėtoją, lengvabūdiškai nusimuilinę nuo to, kad gelbėtis reikia patiems. Vėliau tokie personažai ir bėdavojasi apie kasininkes su diplomais, tačiau diplomas jums nieko ir nežadėjo. Jis neturi nei kojų, nei rankų, nei liežuvio, nei smegenų neturi. Tai popiergalis. Yra aukštųjų mokyklų, kur jį net nusipirkti gali. Taigi, tai ne tik popiergalis. Tai mažai ką atspindintis popiergalis. Jis net neparodo jūsų susidomėjimo srities, nes yra tūkstančiai žmonių, kurie su studijuojama sritimi neturėjo jokių emocinių sąsajų. Ir baigus universitetą susirasti darbą, pasiekti jus tenkinantį atlyginimą, vis tiek reikės jums pačiam. Popierius nepadės. Jis nė piršto nepajudins, nes jo neturi.
Pasirinkimas nestudijuoti aukštojoje mokykloje nereiškia, kad jūs liksite neišsilavinęs. Tas, kas nori kažko siekti profesinėje srityje, vis tiek mokysis. Mokysis pats, nusisamdys mokytoją, važinės po įvairiausius kursus. O po darbo galės į rankas imti tą pačią knygą, kurią skaito diplomuotas mokslų daktaras. Galės eiti į tą patį teatrą. Lankytis tose pačiose galerijose. Ir vėl – pirkti pamokas tiesiog tam, kad gilintų savo požiūrį ir žinias apie viską ir bet ką.
Kad ir kaip benuspręsite – ar kad ir kaip paraginsite savo pačių vaikus – linkiu nešvaistyti laiko. Niekam – o ypač mokslo imitacijoms. Net tokiu atveju, jei „nesąmonė, bet liko tik metai, kol pabaigsiu.“ Net metai – jūsų laikas jums turėtų būti „net metai“.