Taip jie teisina ir pavežėjus prasmirdusiais automobiliais, ir mokytojas, profilaktiškai mokinius durniais išvadinančias, ir nesisveikinančias kasininkes. Bet pasakykite jūs man – kodėl tada kiti už tuos pačius pinigus ir automobilį švarų prilaiko, ir bendravimo kartelę kelia, ir ne tik sveikinasi, bet ir geros dienos palinki?
Man teko matyti gerų ir blogų kasininkų, gerų ir blogų slaugytojų, gerų ir blogų pavežėjų bei taksistų, gerų ir blogų mokytojų. Jiems moka tiek pat arba bent jau labai panašiai. Ne piniguose atsakymas.
Atsakymas apskritai retai kada būna aplinkoje ir išorėje – paprastai jis viduje. Pavyzdžiui, einant su kūdikiu cigaretę už nugaros paslepia ir dūmų nepūsti stengiasi tikrai nebūtinai kostiumuoti, pasiturintys ponai. Priešingai, pasitaiko, kad toks pūsteli tiesiai į veidą, o koks paprastas šiukšlių vežėjas, sustojęs konteinerį iškratyti, štai, ir susivoks. Lygiai taip pat esu mačiusi daugybę naujausiais telefonais ir brangiais suplyšusiais džinsais pasipuošusių jaunuolių, kurie nesusivokia einančiam iš paskos durų prilaikyti. O koks kaimietis, trejus metus į dangų blaivomis akimis nežiūrėjęs, žiū, ir palaikys. Būna visaip – ir taip, ir anaip, ir atvirkščiai. Todėl ir sakau, kad atsakymas žmogaus viduje ir aplinkos kaltinti čia nereikia: nei išsilavinimo, nei atlyginimo, tik save patį.
Ar jūs tikrai tikite, kad tas, kuris dirba blogai, gaudamas daugiau ims ir iš esmės pakeis savo įpročius? Atmestinis, prastas darbas ir aukos mentalitetas neatsiranda dėl menko užmokesčio, greičiau jau atvirkščiai. Dažniausiai mes gauname tai, ką transliuojame. Tiesą pasakius, kažkada girdėjau gerą pamokymą: net jei nesiseka, net jei praradai darbą, kiekvieną dieną elgtis taip, lyg būtum sėkmingas. Nes tos svaiginančios galimybės, kai gatve vaikščiosi suplyšęs, apsisnarglėjęs, neplautais plaukais ir į kuprą sumesta nugara, gali ir neateiti. Jos ateina pasiruošusiems, pasitempusiems, sau standartus keliantiems. Ir tai – ne koks motyvacinis mėšlas, pagalvokite geriau.
Tas, kuris blogai dirba už mažai, lygiai taip pat blogai dirbs ir už daug, nėra ką ir kalbėti. Pinigai, žinoma, gali paskatinti. Bet ne taip, kad pasaulis apsivers.
Tiesiog yra tokia rūšis. Jie, pavyzdžiui, mielai gaudo kiekvieną siūlo galą ir kombinuojasi visas jiems nepriklausančias naudas. Tarkime, pasėdi užimtumo tarnyboje kaip atostogose, atmetinėdami siūlomus darbus. Suveikia vaikams nemokamą maitinimą ne iš biednumo, o iš naglumo. Kokiame europiniame projekte prasisuka, su kuriuo net iš tolo nėra susiję. Toji „nesisuksi – negyvensi“ – chebrytė. Savo darbus jie paprastai vadina vergija ir kai jau tokius turi, paprastai juos atlieka atgrubnagiškai, nes įsivaizduoja, kad jie ir jų egzistavimas pasauliui turėtų būti tikrų tikriausia dovana.
Rūšis dar yra ir kitokia. Patogiai įsitaisę tinginiai valdininkai. Vis pagalvoju, kiek uždirbtų privatūs verslai, jei dirbtų taip, kaip dirba palyginti didelė dalis valdininkų. Tokių ir asmeniškai pažįstu – ieškojo darbo, kuriame nereikėtų daug dirbti ir kuriame būtų galima imituoti darbą. Kartu jie siekė su kostiumėliu atrodyti respektabiliai. Visi žino, kad tie biurokratiniai procesai, kurie daromi mėnesiais, galėtų būti padaromi net ir per dieną. Bet tada neliktų imitavimo, pasirodytų, kad tiek daug jų nė nereikia. Gaila tų, kurie į sistemą iš tiesų ateina norėdami kažką nuveikti. Jie galiausiai nusivilia.
Na, žinoma, egzistuoja dar ir amžiais nelaimingų bei piktų rūšis. Gali žiūrėdamas į veidą ir matydamas, kaip raukšlės ramiame veide metasi, suprasti, kad įpratę jie lūpų kampučius būti nuleidę žemyn, o ir nuo surauktų antakių raukšlė susimetusi. Visi jiems aplinkui vagiai, gerai jiems visada – tik praeityje, bet niekada – dabar ar ateityje. Jie paprasčiausiai neturi jokio intereso niekam padėti, nieko sužinoti, niekuo domėtis. Kaip jie gali gerai dirbti?
Atsibodo klausytis verkšlenimų, kad kasininkė sėdi susiraukusi ir mėto prekes todėl, kad darbas sunkus, o moka mažai. Kuo čia klientas dėtas? Ir apskritai, atrodo, kad kai kas tikėjosi, jog darbe bus kaip 5 žvaigždučių viešbutyje Turkijoje su „viskas įskaičiuota“. Kaip atostogose. O tiesa ta, kad darbe paprastai ir būna sunku. Jei jie žino darbą, kuriame labai lengva, kodėl neina jo dirbti? Gudručiai, nes tokio nėra. O tokių, kur moka daug, paprastai tie skundų maišeliai dirbti nemoka.
Arba neduokdie pasiskųsi pavežėjais. „Jiems nedaug telieka, viską įmonė pasiima“, – teisina prasmirdusia mašina važinėjantį, sveikintis nemokantį pavežėją. Kažkodėl gaila jo, bet negaila važiuojančio, kuris savo ne mažiau sunkiai uždirbtus pinigus leidžia prastai paslaugai. Įmonė viską atima? Tai eik lauk ir imk taksuoti. Viskas tau liks. Kodėl neina, kodėl renkasi skriaudžiami būti ir dar klientus skriausti?
Blogai dirba ne todėl, kad mažai moka. Blogai dirba, nes tokie yra: atgrubnagiai, tinginiai, parsidavėliai.
Bet nėra tekstų, kurie sukeltų daugiau pasipiktinimo, nei tie, kurie sako, kad žmogus iš tiesų tik pats savo laimę nusikala. Už nieką žmonės daugiau nepyksta, kaip už pasakymą, kad mūsų gyvenimai yra mūsų pasirinkimų ir veiksmų pasekmės.