„Mes nesirinkome“, – man sakė vienas artimas žmogus, vaikų susilaukęs nepriklausomybės aušroje. Tie vaikai nebuvo nelaukti, bet supratau, ką jis kalba. Ilgus metus, ištisus šimtmečius ir net tūkstantmečius, susilaukti vaikų kaip nekintanti konstanta.
O kas ten nori, nenori, pasiruošęs, nepasiruošęs – tokių net klausimų nebuvo. Kaip kažkada neegzistavo žodis „internetas“, nes interneto nebuvo, taip neegzistavo ir šie klausimai. Reprodukcija techniškai buvo vienintelis egzistavimo tikslas, kurio žmonija nekvestionavo iki pat dabar.
Ir, štai, šio amžiaus pradžioje žmonės nedrąsiai ėmė svarstyti, matuoti ne tik biologiniame, instinktų lygmenyje. Jie leido sau pagalvoti, kad egzistuoja ir vertybinis, psichologinis, etinis ir kiti lygmenys. Leido sau jausti.
Ir čia kalbu ne apie porą į šoną nubyrėjusių filosofų, kuriuos būtų galima apkaltinti raganavimu ir sudeginti ant laužo kaip eretikus. Kalbu apie kiekvienus paprastus, niekuo neypatingus namus, kurių languose tamsiais vakarais dega šviesos. Juose taip pat iškilo elementarus „ko aš noriu?“ klausimas. „Kodėl?“ klausimas.
Taip, tai nedrąsūs žmonijos žingsniai galvoti apie tai, kaip ji jaučiasi. Ko nori. Ko bijo. Anksčiau nebuvo laiko, nebuvo galimybių. Energijos resursus išnaudodavo poreikis susikurti bazinį saugumą. O ir tokio įpročio klausinėti, pernelyg galvoti apie save, lendant į savo sielos užkaborius, nebuvo.
Pavyzdžiui, Šiaurės Korėjoje žodis „gėjus“ neegzistuoja. Tai nereiškia, kad homoseksualių asmenų nėra. Ten juk neegzistuoja ir tokia, mums pažįstama, meilės sąvoka. Tačiau faktas, kad žmonės jaučia, myli, kad jie prisiriša, kad aukojasi, kad nori būti šalia. Tai, kad nėra sąvokos, neištrina paties fakto ir jausmo, nesunaikina šių egzistencijos. Tačiau žmonės sunkiau susivokia, trūksta artikuliacijos, dažnai jaučia, bet nežino ką, ima gėdytis tų nesuprantamų jausmų, pripranta būti nelaimingais ir laiko tai savaime suprantamu.
Taip ir su vaikais. Ne visi buvo laimingi. Ne visiems pavyko. Ne visi buvo pasiruošę. Ir tai pramušė kažkokiais tai būdais: vieni nejautė gyvenimo pilnatvės ir apleido savo pomėgius, kiti nepaliaudami kaukė ant vaikų ir sutuoktinio, trečių lūpų kampučiai permanentiškai nusviro į apačią ir jie su visais ėmė kalbėtis bliaunančio ožio tonu. Priprato būti nuvargusiais, neišsipildžiusiais.
Tai nereiškia, kad vaikai – blogis. Ar kad jie jų būtų apskritai nenorėję. Gal būtų norėję, bet vėliau, įgyvendinę kitus savo tikslus. Gal būtų norėję ne su tuo žmogumi. Gal būtų norėję spėti pasiruošti, išsikuopti savo vidinius užkaborius. O gal norėję ir nebūtų. Taip irgi gali nutikti. Bet esmė ta, kad žmonės dažnai net ir nepagalvodavo, ko nori. Darė ir viskas. Mažiau kalbų daugiau darbų.
Matyt iš ten ir atėjęs tas neabejojantis įsitikinimas, kad gali kitų klausinėti, tai kada tie pabiručiai. Juk savaime suprantama.
Pamirštamas elementarus privatumas. Intymumas. Pavyzdžiui, tetos Birutės, nors toji ir nosį suraukusi, lyg kas po ja smirdėtų, juk neklausiame, ar dėdė Viktoras geras lovoje. Ir dėdės Viktoro neklausiame, ar teta Birutė įgyvendina visas jo fantazijas ir atliepia norus. Nė neklausiame, kiek kartų savaitėje jie mylisi, o gal sausra jau nuo praėjusių metų. Neklausiame. Nes tai – intymu ir privatu. Ir kam mums tai žinoti? Bet juk seksas ilgus metus apskritai neegzistavo. Todėl iki pat šiol nepatogu ir nederama apie jį klausti. O vaikai (be sekso?) buvo visada. Taigi, apie vaikus atseit galima.
Ir tai – nebūtinai koks nors jautrus klausimas. Taip, vieniems – jautrus, nes gal jie nori, bet negali, o gal – jau tiesiog yra užsiknisę nuo nepaliaujamų kalbų ir menkiausia žiežirba sukelia gaisrą.
Bet kiti tiesiog nenori to aptarinėti su tais, su kuriais aptarinėti nepasirinko. Kodėl nenori kotletų? Nes nenoriu. Kodėl nenori paaiškinti, kada vaikai? Nes nenoriu. Juk atsakymo ir analizės aš tau neskolingas.
O kodėl tu man nenori paaiškinti, kiek tu uždirbi, ir ką darai, kad uždirbtum daugiau? Arba išsamiai papasakoti apie savo hemorojų, kurį bijai gydyti, nes nepatogu nueiti pas gydytoją ir atkišti šiam uodegą? Ar tau, dėde, patiktų būti šitaip tardomam ir spaudžiamam?
Žmonės įpratę nenešti atsakomybės už savo patarimus. Pasakiau – tai lyg į orą pabezdėjau. Nuėjau ir pamiršau.
O iš tiesų, ar nešite atsakomybę už kiekvieną tą vaiką ir jo tėvus, kuriuos įkalbinėjote? Ar apskritai, paleidę į orą savo nuomonę, galvojate, kad esate atsakingas už savo pasakytus žodžius?
Juk greičiausiai, jei tokia moteris, kuriai į ausis vis zyzė, kada tie vaikučiai, vėliau nesudurs galo su galu, negebės pasirūpinti savo vaiku, o gal ištikta nervinio išsekimo arba pogimdyvinės depresijos šiam pakenks, visuomenės bus pasmerkta. „Bloga mama“, – šauks jie. Kurs laužus ir statys kartuves, o ne imsis gelbėjimo operacijos. Juk ne pinigus rinks, ne psichologinę pagalbą teiks, ne užstos nuo piktų žodžių, o patys kartuvėms virvę nupins.
O klausinėja savo pačių buką smalsumą dengdamiesi patriotiškumu, pasaulio gelbėtojų įvaizdžiu. Dėl savo šalies ir planetos šiukšlių rūšiuoti nesugeba, vartojimo sumažinti nesiruošia, verkiančių vaikų mamas žvilgsniais varsto. Bet susirūpinę dėl lietuvių tautos ir net baltųjų rasės – baisingai.
Tačiau kad ir kiek vaikų augs Lietuvoje, svarbu, kad jie augtų laimingi. Ir kad ir kiek žmonių tuos vaikus augins ir gimdys, svarbu, kad tai būtų jų pačių noru. Kartais tenka priimti, kad tu vienu ar kitu klausimu – visai nesvarbus. Pavyzdžiui, šiuo – čia svarbus tik vaikas ir tie, kurie pasirinko jį sukurti. Arba tik tie, kurie pasirinko to nedaryti.
O kiek tiems patarinėtojams rūpi, kaip vėliau gyvena ir jaučiasi vaikas bei jo tėvai?