Geriausios iš geriausių. Net iki japonų šefų apie jas žodis sklido. Ir iki šiol geresnių niekas nepagamino. Bet aš jų daugiau nebeparagausiu. Ir nebepadės nei užlygintos mano mylimo Kauno duobės, nei naujas stadionas, nei prikeltas miesto parkas.
Anądien Kauno „Žalgirio“ fanų tribūnoje vilnijo skanduotė apie rusų kekšę. Ir po didelės kantrybės pareikalavusio laiko, kuris, atrodė, truko amžinybę, man burnoje pasidarė saldu.
Nuo tada, kada Matijošaitį visi ėmė iš pradžių gražiuoju kalbinti ir klausti, o po to jau ir piktuoju spausti, atrodė, kad meras, dar žinomas kaip krabas, gyvena kažkokiame vakuume, kur jo nei pasieksi, nei paliesi. Jis nesiteikė atsakinėti, demonstravo aukšto lygio cinizmą ir panieką, tyla tvėrė ne šiaip sieną, o tvirtą tylos kalėjimą, ir pasipūtęs suko ūsą, kad vis tiek jį į merus išrinko.
Ir štai tada, kai vyrai į akis parodė, kad tėvynės laisvę labiau myli nei tvarkingas miesto trinkeles, ir kad tėvynė jiems svarbiau nei patylėti dėl mylimos komandos įvaizdžio, krabas sudrebėjo. Matėsi, oi matėsi, kaip ponui Visvaldui kartu. Nebesitvardė. Ten puolė, ten puolė, o iš paskos vis tiek šūdina virvė vilkosi, kurią juk pats ir iššūdino.
Ne tik Matijošaitis, bet ir didelė dalis tautos prieš tuos vyrus turėtų galvą nuleidę patylėti. Bepigu vertinti ant kėdutės pasilipus, bepigu prigulus ant sofos komentuoti. Viena moteris rašė, kad ją išgąsdino vyrų agresija ir kad į varžybas bijotų eiti.
O aš ten mačiau minią ne šiaip rėkaujančių prietrankų. Ne, mačiau būrį vyrų, kurie, jei prireiktų, eis į karo lauką. Kas gintų Lietuvą? Matijošaitis? Ponia Birutė, komentuojanti, kad negražu keiktis? Ne, į karą eitų būtent tie vyrai ir jie geriau už visus jaučia nemalonaus kaimyno svorį.
Karo atveju tie vyrai net pasirinkimo neturėtų. Jų agresija ir pyktis šiuo atveju yra labai sveiki, natūralūs ir man būtų neramu, jeigu jų nebūtų. Lošiama tų vyrų gyvybėmis, jų krauju, o jiems siūlote tyliai pasėdėti?
Man šalia jų baisu nebūtų. Priešingai, man šalia jų gerokai ramiau nei šalia Kauno mero, kuris taip atlaidžiai žiūrėjo į verslus Rusijoje.
Plika akimi matėsi ir dar viena pono mero yda. Jis po areną vaikščiojo lyg po savo namus. Kai šoko aiškintis prie sirgalių, galėjai matyti, kaip jis nori neleisti. Įsakyti. Atrodo, Matijošaitis įtikėjo, kad Kaunas priklauso jam. Kad tai jo projektas ir žaisliukas. Ir gerai, kol gerai, jis mielai bus giriamas ir popinamas, bet jei ponui nepatiks, jei kas ne tokį toną parinks, bus problemų.
Kauniečiai ir miesto svečiai irgi įtikėję, kad Matijošaitis kažkokią malonę daro besirūpindamas miestu. Lyg pamiršę, kad toks mero darbas. Ar paplojate per petį santechnikui, sumontavusiam jums klozetą vonios kambaryje, ir pasiūlote juo kada panorėjus naudotis iki gyvenimo pabaigos be jokių sąlygų, net batų nenusiavus? Ne, sumokate, ačiū už darbą ir viso gero. Meras algą gauna. Ačiū, mere, kad dirbate, smagu, bet ant kelių klaupti, kad miestiečių pinigus miestui paskyrė, o ne į kišenes susikišo, tikrai yra perteklinis dėmesys.
Toks jausmas, kad miestiečiai taip pratę būti apvagiami merų ir jų neveiksnumo, kad kai už jų pačių pinigus jiems kažkas pastatoma, ir ne dykai, statytojas juk atlyginimą gauna, kartoju, ir jei atsidarytumėte kaunas.lt pateikiamą darbo užmokesčio informaciją, pasirodo, kad netgi nemažą, nebežino ką iš laimės ir dėkingumo daryti. Bet ne varu čia Matijošaitį kas atvarė.
Ponas meras dabar kitą dainelę dūduoja. Sako, kad jau nuo pavasario reikalų su Rusija nebeturi ir, maždaug, atsikniskite. Per vėlu, ponas mere. Gal padėtų, jei atsiprašytų, jei prisipažintų, bet greičiau iš pasipūtimo išraudęs krabas sprogs nei nuoširdžiai kalbėsis su žmonėmis. Jis įsakinėja: jau reikalų nebėra, jau ir kibti nebegalite. Neleidžiu.
Norėjo iš Rusijos išeiti be didesnių nuostolių. Ir, žinote, aš jį suprantu. Koks verslininkas nuostolių nori. Bet čia buvo Ukrainos vaikų, moterų, jaunų vyrų, senelių, šunelių, pasimetusių, paklaikusių gyvulių pralieto kraujo klausimas. O ateityje, neduokdie, ir mūsų vyrų. Mano. Jūsų. Ir normalu, kad joks savigarbos turintis žmogus su Matijošaičiu draugauti nebenori. Net jei tas ir atkiš kokį saldainį.
Po internetus klaidžioja mintis, kad karma yra tikrų tikriausia kalė. Ji sugrįžta kiekvieno. Ir jūsų, ponas mere, irgi sugrįžo. O jūs stebitės ir lakstote po policijas.