Katalikų bažnyčia seniai yra statinė deguto: pedofilijos, išnaudojimo skandalai lydi daugumą ypač religingų šalių, įskaitant kaimyninę religingą Lenkiją, stabiliai papurtomą kokio didelio religinio-seksualinio nusikaltimo, patį Vatikaną, sistemingai nepranešinėjantį apie tokius nusikaltimus ir raginantį „susitvarkyti“ tyliai bei padedantį tai padaryti. Žinoma, ir Lietuvą.
Kolega Dainius Sinkevičius vien šiemet tokių kunigėlių-išdykėlių ne vieną į portalų antraštes iškelė. Norėtum – galėtum atskirą rubriką portale nedorėliams kunigėliams skirti ir aiškintis ten bažnyčios nuodėmes: turėtų ką veikti plati žurnalistų komanda, dirbanti pilnu etatu. Kolegos – o gal tai ir gera mintis? Tik Lietuvoje pranašu peikdamas bažnyčią nebūsi. Pamenu tokį reportažą per televiziją: pasirodė, kad kažkoks kaimo kunigas kirkino jauną panelę. Kaimiečiai komentavo: na, kam gi nepasitaiko, šiaip tai geras žmogus (kirtis ant „o“). Tikrai, kam nepasitaiko eiti gatve, užkliūti už pasimaišiusios šakos ir stačiu agregatu užgriūti ant kaip tik netinkamoje vietoje pasitaikiusios nepilnametės. Ir pataikyk tu man taip teisingu kotu į teisingą kirvį.
Bet tokią katalikų bažnyčios skandalų dinamiką pamenu nuo vaikystės. Visada kažkas žinojo kokį nors apsičiūdinusį krikščioniškųjų vertybių skleidėją. Visada kažkas žinojo istoriją, kaip toks tvirkino, kaip į žalingus įpročius palinkęs buvo, kaip birbino kokią dievobaimingą šeimininkutę, o gal – net į karštus vyrukus palinkęs buvo. Ir visada jiems nieko dėl to nenutikdavo. Gal į kokį gilesnį kaimą pavarydavo, jei jau labai apkalbas traukdavo, gal į ne tokią prašmatnią bažnyčią pasiųsdavo. Bet gyveno tie kunigėliai ir vargo nematė.
Ne tik patys kunigėliai. Bažnyčia kaip sistema, nepaisant visų skandalų, nepaisant savo, kaip visumos, turtų, nepaisant polemikos, susijusios su stafkėmis laidotuvėse, krikštynose, vestuvėse, kurios tiesiog pareikalaujamos, ir kitos bjaurasties, niekada net nesulaukė rimto svarstymo mokėti mokesčius. Mes nuo gatvių vaikome močiutes, prekiaujančias krapais iš savo daržo, ar miško gėrybėmis, nes atseit ekonomika dėl jų nesisuka, burbame dėl padavėjų ar vairuotojų gaunamų arbatpinigių, nes kaip gi čia neapmokestinti pinigai, ir, žinoma, grynieji, bet kad bažnyčia kiekvieną dieną kala normalius pinigus – realistiškai, apčiuopiamai niekam neskauda.
Nieko keisto, kad išsirašyti iš bažnyčios šitaip sudėtinga. Taip, iš bažnyčios galima išsirašyti. Tai gali padaryti kiekvienas: pateikti apostazės, atsiskyrimo nuo bažnyčios, prašymą. Ir normalioje sistemoje tai turėtų veikti. Deja, bažnyčia padarys kelią tokiu nepatogiu, kad galimai jums atsibos juo eiti ir greičiausiai jūs tiesiog nuspręsite nesivarginti. Jiems taip apsimoka, nes šiuo metu atrodo, kad kad Lietuva – didžiai katalikiška visuomenė. Taip yra todėl, kad neatsakingi tėvai, nesuprasdami pasekmių, krikštija savo vaikus reikia-nereikia, net patys nebūdami dorai religingi. „Tikiu, kad vis tiek kažkas yra“ tai nėra organizuota, sisteminga religija, bet iš įpročio vaikai vis tiek pakrikštijami, nes dar ir puotą iškelti galima, gerai paėsti, pagerti, dar kartą pasipuošti svočių suknelėmis, pasisamdyti fotografą ir sudaryti dovanų sarąšą puotos dalyviams. Taip Lietuvoje mes turime dominuojančią katalikiškąją visumą. Gudrumu, kvailumu ir abejingumu.
Kodėl turiu tiek mažai tolerancijos šitai organizuotai grupei? Juk mokomos vertybės – iš tiesų prasmingos ir net atitiktų manąsias. Jos bendražmogiškos. Juk bažnyčia gali būti, o kartais ir būna ramsčiu. Juk krikščionybė turi iškilią istorijos dalį, susijusią su švietimu, kultūra.
Ogi todėl, kad veidmainystė yra varomoji jos jėga. Remtis vien šventuoju raštu, kalbamomis vertybėmis ir keliais geraširdžiais kunigais – piktybiškai naivu. Vatikanas realiai slapsto pedofilijos atvejus. Mūsiškiai taip pat. Tai yra sistema.
Toli ieškoti nereikia. Štai, tekstas, portaluose publikuotas šiomis dienomis, skelbia, kad už nepilnamečių tvirkinimą nuteistas kunigas Vidmantas Kareckas, bažnyčios buvo kiek pažemintas pareigose, ir jį prižvelgs klebonas. Jei norite sužinoti, ką tiksliau pedofilas darė – tai tvirkino pirmokes. Šešerių, septynerių metų mergaites. Jūsų dukras. Ir ilgą laiką jis apskritai nejuto jokio pasmerkimo – po 2007-ųjų, kai buvo pripažintas kaltu, ir toliau dirbo parapijos klebonu. Panevėžio vyskupas anuomet net gynė pedofilą, aukas kaltino melu.
Baisiausia, kad šitos istorijos jau nė nuostabos nebekelia, kokios jos įprastos. Tai normali katalikų bažnyčios praktika. Ir todėl man kliedėti apie tai, kad ne visi dvasininkai tokie, kad čia bažnyčia tokia, ne religija, kad tai šaukštas deguto medaus statinėje – atrodo veidmainiška ir tiesiog patogu.
Ne, jūs tiesiog palaikote sistemą, kuri yra pedofilijos židinys. Organizaciją, kuri daro viską, kad pedofilija nebūtų užčiuopta, nubausta ir sunaikinta, kiek tai įmanoma. Nepatogu girdėti, žinau, todėl blogas bus tas, kuris garsiai pasakė – aš. Taip patogiau.
Mes kunigėlio pakutenti ir tuo patenkinti. Sakykite ką norite, svarbiau nei žodžiai vis tiek yra veiksmai. O jie – labai iškalbingi.