Bet jūs negailėkite.
Aš pamenu, kaip manoji ir kiek vyresnė kartos suprato, kad per šventes galima negaminti. Puolė užsakinėti iš tokias paslaugas teikiančių restoranų ir panašių įstaigų. Susikūrė paruoštų vaišių pasiūla ir paklausa Kūčių ir Kalėdų stalams, išryškėjo nauja kryptis maitinimo sektoriuje, į kurios traukinį prieš šventes verslai bando sušokti užpirktomis, socialiniuose tinkluose įkyriai šokinėjančiomis reklamomis.
Vaikai ir anūkai puolė senyvus tėvus jubiliejams tįsti į restoranus, gudrauti nesakydami, kad atvyksta, kad tik tie neitų iš proto pjaustydami miršraines ir čirškindami kepsnelius.
Ir gal daliai tų močiučių iš tiesų malonu negaminti, nesirūpinti. Tai ir gerai, tegu būna sau ponios, susikrauna kojas ant stalo ir mojuoja pirštu. Bet aš pati kažkuriuo metu supratau, jog iš dalies tų žmonių aš atimu malonų rūpestėlį, mielą gyvenimo sujudimą, saldų nuovargį.
Kurį laiką sakydavau, kad nesivargintų man nė arbatos virti. O dabar noriu ir arbatos, ir to sausainio, kuriuo mane siūlosi pavaišinti, ir tų sodo gėrybių, kuriomis manimi nori pasirūpinti. Gražu, kai žmonės vaišingi ir rūpestingi. Bet vaišes ir rūpestį taip pat reikia mokėti ir priimti, svarbu mokėti jais pasidžiaugti, o ne jaustis kaltu.
Žinote tą keistą situaciją, kai tau jau seniai ne 18, o senelis dar nori tau kišenėn paslapčiomis įkišti pinigą? Nesvarbu, kad jūs uždirbate gerokai daugiau už senelį. Jei jis nori dovanoti, priimkite, padėkokite ir parodykite, ką už juos nusipirkote. Jam tai gal netgi svarbiau už visus tuos vitaminus, kuriuos jam švenčių proga suvilkote. Jis nori pasirūpinti, nes toks jo vyriškasis, tėviškasis poreikis, patriarcho vaidmuo.
Jei dar turėčiau močiutę, o ji manęs paklaustų, ką pagaminti, kai atvažiuosiu, nebesakyčiau, kad tik nevargtų ir negamintų nieko. Sugalvočiau, ko geidžia širdis, ir užsiprašyčiau.
Anuomet ji turėjo mažai reikalų. Ir tie išėjimai į parduotuvę besiruošiant, subruzdimas ir lengvas bardakėlis man atvykus, jai būdavo džiaugsmas. Tikra tiesa, ji pavargdavo. Bet ar ne paikas tas mūsų noras lyg porcelianinius saugoti tuos mūsų senelius?
Bijome, kad pavargs. Pykstame, kai patys kelia, kai kruta, liepiame ilsėtis. Bet gyvenimo skonis visada paskui save tempiasi ir šiek tiek nuovargio, ir šiek tiek rizikos. Seneliai nori gyventi. Norite, kad sėdėtų kaip krištoliniai indai, sustatyti dulkančiose lentynose? O kas jiems iš to, jei gyvenimo nepatirdami nugyvens vienu rudeniu ilgiau? Gyvenimo prasmė tik potyriuose, inkubatoriuje gyventi niekas nenori ir jūs nenorėtumėte.
O rūpestis – tai meilė. Visi tie nukrauti stalai, nors, aišku, buvo galima užsakyti, tai meilė. Tiesa, pabrėšiu, ne tais atvejais, kai šeimininkė po to ant visų rėkia, pyksta ir puola į aukos vaidmenį, dūsauja ir varto akis. Apie tas piktas rupūžes, pasirinkusias būti nelaimingomis, šiandien nekalbėsime. Bet tokios ne visos, yra pilna šeimininkių, kurios džiaugiasi šeimoms susirinkus, ir kurios džiaugiasi tokiu būdu jomis pasirūpindamos. Ne visi moka prisipažinti meilėje, bet dalis jų moka taip skaniai pagaminti Kūčių silkę, kad tai yra jų meilės kalba.
Jauni žmonės dažnai iš nepatyrimo nori perversti senuosius išvirkščiai, tikėdamiesi, kad taip jie bus laimingesni. Nori, kad šie mestų gaminti ir išlįstų iš puodų, kad nešokinėtų, kad keliautų, kad sau kažką nusipirktų, užuot vaikams kišę ir jiems taupę, kad parduotų savo namą ir leistųsi pažinti pasaulį. Ir visi tie palinkėjimai gali būti geri. Tam, kuris taip mato laimę, kuris iki tokių sprendimų priėjo pats, savo keliu. Bet laimė būna skirtinga. Ir paika galvoti, kad tu geriau už tą gyvenimą nugyvenusį žmogų žinai, kas jam laimę atneša. Didelis faktorius laimėje yra vidinis saugumo jausmas, o dažnas šeimininkas ir šeimininkė už savo puodų, su savo šeima jaučiasi saugiai.
Todėl jei jūsų močiutė jums atvykus ruošia penkių etapų vakarienę, ne burbėkite, kad ji prisėstų, o atsisekite diržą, kad daugiau tilptų, patogiai įsitaisykite ir įsiminkite tuos skonius gyvenimui. Pasidžiaukite. Pasakykite jai, kad taip skaniai nevalgėte nuo to karto, kai paskutinįkart pas ją buvote. Paprašykite recepto.
Kai jumis rūpinasi, tai prabanga. Mokėkite ją priimti.