Žinoma, tas šaltis vis mus veja namo ir guldo ant sofų, bet ir šiltomis dienomis mūsų miestas galėtų būti pilnesnis, žolynai galėtų būti nusėsti piknikautojų, suoliukai – besibučiuojančių porelių, o grindiniuose atsimušti galėtų daug daugiau žingsnių: skubančių, šokančių, be tikslo šliaužiojančių aplink.
Bet taip, panašu, nebus. Kuo tolyn, tuo bus tuštyn.
Kažkada buvo meras Šimašius, važiavimą po Senamiestį padaręs sudėtingu rebusu, ir privertęs per jį važiuoti tik tada, kai jau tikrai labai spaudžia reikalas. Na, o dabar yra meras Benkunskas ir miesto savivaldybė, nusprendę, kad reikia gerokai pabranginti mašinų stovėjimo mokestį.
Mano draugai klaipėdiečiai mena, kaip mirė Klaipėdos Senamiestis ir centras. Jie galėtų papasakoti, kokia gyva tai buvo miesto dalis, iki kol kitame miesto gale, prieš beveik 20 metų, išdidžiai išniro antrasis šalies Akropolis.
Mano draugai šiauliškiai dar pamena gyvą Bulvarą. Vėliau žmonės jį, kaip geriatrinį ligonį, paliko ant lašelinių irpatraukė pirmiausiai į Saulės miestą, o vėliau, 2009-aisiais, ir į Akropolį.
Greitai mes, seni ir nauji vilniečiai, liudysime Vilniaus Senamiesčio mirtį. Juk kavos važiuosime atsigerti ne kur kitur, kaip į tą patį seną gerą Akropolį, kur parkavimo vietos plačios, nemokamos ir jų daug.
Juo labiau, kad Vilniaus savivaldybės administracijos direktorius Adomas Bužinskas ir pats ciniškai žiniasklaidai mesteli, jog žmonėms nėra reikalo į tą centrą grūstis. Gerkite kavą pilaitėse ir žirmūnuose, sako jis.
Mane šiurpina toks atmestinumas ir cinizmas, kita vertus, ar galima tikėtis kažko kito iš žmogaus, visą gyvenimą mirkstančio valstybiniame sektoriuje? Norėtųsi sakyti, kad juk galima, kad empatija yra didis įrankis, bet kuo toliau, tuo labiau tokia prielaida netikiu. Atrodo, kad valdininkai neturi net menkos idėjos, kaip atrodo gyvenimas, kai pirmiausiai išmoki atlyginimus darbuotojams, o tau gal ir nelieka. Ir gal nelieka visus metus. Jiems juk alga numatytu metu kiekvieną mėnesį, nepriklausomai nuo darbo rezultatų. Ir švaistytis „tai dirbk geriau, daugiau gausi“ tokioje perspektyvoje – ironiška, nes jei valdininkams mokėtų už darbus ir jų kokybę, klausimas, ar visiems ant sviesto užtektų.
Gerbiamas Adomai, ten, Senamiestyje, ne pliki pastatai. Ten verslai, o už jų – žmonės, jų šeimos, svajonės, tikslai, pastangos. Žinoma, galima žiūrėti ciniškai – kaip norite, taip ir laikykitės. Bet mane kaip vaiką stebina, kodėl tarnauti miestui eina tie, kurie nemyli to miesto žmonių. Ir kodėl nepavyksta išspausti nors kokios pagarbos tiems, kurie tą miestą ant kojų laiko savo mokamais mokesčiais.
Miesto savivaldybė daro tai, ką dešimtis metų daro šalies politikai: trumparegiškai trumpam išsisuka iš esamos problemos. Jie teigia, kad taip atsiras daugiau parkingo vietų. Bet daugiau jų gali atsirasti tik pastačius pakankamai naujų aikštelių. Tačiau statymas juk – aktyvus veiksmas, didelis darbas. Lengviau išvaryti žmones iš Senamiesčio ir tada atrodys, kad vietų daugiau.
Jei būtų mano valia, aš daryčiau viską, kad žmones sukviesčiau į miesto centrą. Kad užsipildytų teatrai, restoranai, barai, kad gatvėse žmonės dainuotų, kaip dainuoja savaitgaliais minios dainuoja Italijos miestuose. Kad paminklai būtų apsėsti, kad parduotuvėlėse nebesijaustum vienišu ateiviu, kurį akylai stebi, nes pastarąjį pusdienį esi pirmasis užėjęs. Ir gal tada Senamiestis nebūtų mažos taršos zona, bet mane mokykloje mokė, kad kaip negali vietiškai numesti ir priaugti svorio – vis tiek kris nuo visur ir augs visur, taip ir tarša yra globali, kas, kad tu ją iš Vokiečių gatvės perkeli į Kudirkos.
Bet valia ne mano, taigi, kavos lėksime gerti į Akropolį. Ponui Benkunskui anei ponui Bužinskui neatrodo vertybė, kad žmonės matytų Senamiesčio architektūrinį palikimą, kad kultūra pulsuotų praeivių venomis. Kavos juk galima ir Pilaitėje išgerti. Ne viena karta vilniečių užaugo Vilniaus centro nemačiusi, lakstė tarp savo chruščiovkių ir ką – ne žmonės užaugo?