Vaikštome kažkada su šeima po parką. Močiutė plėšo lipdukus nuo stulpų ir meta ant žemės. Paėmėm, nunešėm į šiukšlinę. Sakom – tai jūs gal į šiukšliadėžę meskite? Štai, stovi priešais jus. O ji puolė mus keikti, susirado dar vieną lipduką ir žiūrėdama į akis metė ant žemės. Garbaus amžiaus senolė, sakyčiau, gal aštuoniasdešimties. Tie lipdukai gal ir kokių niekdarių priklijuoti, bet gamta juk nenusipelnė už juos kentėti. Žodžiu, vos per kuprą iš tos sengalvėlės negavome, o duoti atgal gi negali. Po to pagarsėčiau kaip bobučių mušėja, tai gražu būtų. Ir pasiteisinti kaip? Kas patikės, kad gyniausi nuo lazdele pasiramsčiuojančios?
Tačiau čia – niekis. Lengvas atvejis. Tikrasis blogis yra jaunos ir senos, vyriškos ir moteriškos feisbuko senės, kurioms putos drimba kaip nesocializuotam rotveileriui.
Neseniai pasibaigė visai smagus Lietuvos balso projektas. Jo eigoje ir aš užsikabinau žiūrėti, turėjau savo favoritus. Sirgau už Sakalą, bet atrodė, kad projektas bent jau šį kartą turi gerokai daugiau turinio ir gabumų nei šių metų „Eurovizijos“ siaubas, toks piktybinis valstybinės televizijos navikas, kurį reikia skubiai šalinti. Iš tiesų tai Lietuvos balsas turėjo daug talentingų žmonių. Kartais – tik balsų, kartais – ir asmenybių. Sumoje – neblogai, jei sumanai televizorių įsijungti, kas apskritai nėra labai geras sumanymas.
Žinoma, kad apie finalistę Patriciją kiekvienas turėjo savo nuomonę. Į ją komisijos nariai atkreipė daug dėmesio, jos pačios balso galimybės tokios plačios, kad nepastebėti neįmanoma.
Ir jei nebūtų vienas iš komisijos narių, Benas Aleksandravičius, atkreipęs dėmesį į tai, kad feisbukas – tai šiukšlynas, būčiau taip ir pasilikusi galvoti, kad Patricija – tai galingas balsas, bet ne mano šis arbatos puodelis. Bent jau dabar. Juolab kad mane apskritai ilgesnėje perspektyvoje mažai domina perdainuojamos dainos, o jau vertinti gilesnį santykį gali žinodamas, ką tas žmogus kuria. Jei kuria.
Bet tada aš pravėriau šiukšlyno vartus. Ir perskaičiau, ką senės, jaunos ir senos, komentuoja apie Patriciją. Ir supratau, kad komentarai net ir prie mano straipsnių pasitaiko gražesni.
Bet mano darbas – pilti druską ant žaizdos, klibinti aprūdijusius, girgždančius vyrius, erzinti, kad užsikurtų varikliukas galvoje. Suprantu, kad to šalutinė reakcija gali būti pyktis. O toji mergina – tik dainuoja. Ir net ne savo dainas. Ji įžeisti neturėtų nieko.
Tačiau.
Nėra piktesnio gyvūno už aršią komentatorę (ir komentatorių). Nėra nieko įžeidesnio už norintį įsižeisti bei nieko labiau kimbančio už tą, kuris nori prikibti. Daug tokių nelaimingų žmonių saviraiškai panaudoja feisbuką. Vieni jį veda kaip tinklaraštį, kiti tiesiog rašo komentarus ir gyvena svetimus gyvenimus, analizuoja svetimas problemas ir reiškia apie tai niekam neįdomią, neprašytą nemokamą nuomonę unitazo turinio lygmeniu.
Tie, kurie turite tokią tetą, dieduką, pusseserę ar praeities draugę, komentuojančius viską šykščiai – kaip jūs dėl to jaučiatės? Aš vienąkart taip pamačiau – kaip artima vyresnė moteris po straipsniais apie žinomas moteris komentuoja baisybes. Parašiau jai privačią žinutę klausdama, ar jai viskas gerai, kodėl ji taip elgiasi. Elgesys nebesikartojo.
Skaičiau apie Patriciją ir „stalčius atsidarė“. Komentatoriai, daugiausia garbaus amžiaus moterys, vėmė iki tulžies, žiaukčiojo, drėbė. „Kaip pradėjo žviegt, baisu klausyt, jei čia dainavimas, tai aš balerina“, – rašo ponia Elvyra, nuotraukoje išspaudusi šypsenėlę, laikydama rožių puokštę. Matosi, proga – plaukus kaip pati Pugačiova kilstelėjusi. Ir tai kartojasi: šlykštu, baisu, vos neapsivėmiau.
Skaičiau ir galvojau – ar tai apskritai gali būti tiesa? Esu žmogus su nemažu muzikiniu išsilavinimu, kalbu natomis, skaitau jas, girdžiu. Skonis draugų gal ir neturi, bet išmanymas tų draugų nesunkiai randa. Dainavimą galima vertinti labai objektyviai. Ta mergina dainuoja puikiai, jos įspūdingos galimybės. Tai yra objektyvus vertinimas.
O jei nepatinka – iš kur toks didžiulis pyktis tiesiog ne tavo skonio dainavimui? Jei už nepatinkančias dainas pykčiau, man tektų visą „Lietaus“ radiją į teismą paduoti. Ir ne vien jį. Bet ar muzika sveikam žmogui apskritai gali būti tokia kontroversija?
Mintys sūkuriais pasisuka, pakvaršina galvą, o tada prieinu paskutinį klausimą, kurį užduodu vėl ir vėl. Kodėl moterys taip nemėgsta moterų? Ypač, jei jos nekonvencinės, netipinės ar savo išvaizda, ar mintimis, drąsa. Jos, ko gero, niršta ant savęs? Kad pačios, save laikydamos geresnėmis, net šalia visų tokių patricijų nestovi?
Feisbukas tikrai yra baisus šiukšlynas. O šiukšlynuose geriausiai jaučiasi žiurkės.