Visų pirma, mano mama gamindavo iš tiesų gerai. Ne tik gerai, bet ir išmanančiai. Ano meto provincijoje, apie du tūkstantuosius, per Naųjųjų metų šventę namuose valgyti stirnienos karpačą su kaparėliais buvo nesuvokiamas pižoniškumas. Ir tikrai ne pačios mėsos prasme, bet to, kas iš jos gaminama. Dauguma žmonių apskritai nežinojo, kas tas karpačas.
O mano mama iš kažkur tokį patiekalą žinojo ir jį ruošė. Ji gamindavo nuostabią triušieną, jauną, švelnią ėriuko mėsą. Mano tėvai pirkdavo namines vištas ir kiaules, kurios buvo nesulyginamos su papilkėjusiomis prekybcentrio mėsomis. Tai toks gyvenimo šalia kaimo privalumas – gali pirkti iš pažįstamų ūkininkų. Ir visa tai mano mama ruošdavo su supratimu.
Antra, mano tėtis dažniausiai dirbdavo nuo ankstyvo ryto iki vėlyvo vakaro. O mama darbą baigdavo popiet. Žinoma, ji darbo parsinešdavo ir namo, bet visur lakstydamas tėtis dirbdavo ilgiau. Kai turi savo verslą, neturi darbo valandų – dirbi visada. O kai tas verslas susijęs su pagalba kitiems, o širdis tavo gera, tada lakstai ir iki išnaktų negalėdamas atsakyti.
Trečia, ko gero tame būta ir kažkokių nerašytų taisyklių – kad gal ne tiek sąmoningai, kiek pasąmoningai, bet kitaip nelabai ir buvo įsivaizduojama. Moterys iš tiesų gamindavo dažniau. Visos.
Ir tai toks sovietinis palikimas, kad vyrai – tai nebent prie grilio. Šašlyką iškepti, mėsą pamarinuoti.
Nepasakyčiau, kad mano šeimoje jutosi kažkoks ypatingas įsivaizdavimas, ką privalo moteris, gal netgi priešingai. Bet negali tikėtis, kad žmogui viskas – kaip nuo žąsies vanduo. Kažkokie visuomenės įsivaizdavimai, stereotipai, taisyklės, vis tiek nusėda į tavo pasąmonę. Ir tie, kurie labiausiai neigia aplinkos įtaką jiems, paprastai yra labiausiai jos valdomi.
Kai tėtis grįždavo, mama paprastai įdėdavo jam į lėkštę maisto. Jei reikdavo, pašildydavo. Tai būdavo normalu, kasdienis standartas. Lėkštes plaudavo kaip kas, kaip kada. Dažnai – vaikai, neretai – pats tėtis, kartais – mama. Bet kai jis grįždavo, maisto jam pačiam įsidėti netekdavo.
Ne todėl, kad jis būtų prašęs, reikalavęs, kada nors davęs suprasti, kad reikia jį aptarnauti. Tiesiog taip buvo. Ir aš tik vėliau supratau, kad tai reiškė ne ką kitą, kaip šeimą. Rūpestį. Vieną iš meilės kalbų.
Kartą, kai buvau paauglė, jis grįžo iš darbų. Buvo vėlus vakaras. Ir mama paprašė jam pašildyti vakarienę. Tai ir padariau: pašildžiau, įdėjau į lėkštę ir ją padėjau ant stalo. Mama dar pasakė paduoti ir įrankius, į ką mano reakcija buvo ganėtinai arši.
Kodėl? Jis, ką, rankų neturi?
Papildysiu, kad pačiam jam ko gero visai nebuvo problema tą šakutę pasiimti. Bet juk visas šis pasakojimas visai ne apie tai.
Mama man atsakė: „Tėtis grįžo iš darbo pavargęs. Nuo pat ryto arė. Ir tau sunku jam paduoti šakutę?”. Man tai buvo kaip į įkaitusį aliejų šalto vandens šliūkštelti. Galvoje pradėjo suktis mechanizmai, sąžinė kaip signalizacijos sirenos skambėjo.
Nuo tada man pasidarė labai aišku: kad tarnystė gali būti meilės forma. Ir yra. Be to, ji nėra gėdinga, ji graži.
Kaip tai rišasi su mintimis, kurias esu išsakiusi anksčiau? Apie lygias teises, moterų nepriklausomybę, stereotipų laužymą? O, žinokite, kuo puikiausiai.
Neabejotinai save laikau feministe ir manau, kad kiekvienas save gerbiantis žmogus toks yra. Nes nebūti feministu – tai kaip pasisakyti už vergovę ar žydų šaudymą.
Tik kad apie feminizmą iš nuogirdų prisiklausę žmonės ne feminisčių, o feminacių dėka tą nuostabų judėjimą įsivaizduoja absoliučiai klaidingai. O feminacės – labai nepatrauklus dalykas, per kurį visuomenė feminizmą sieja su isterikomis, kai moteriai duris atidaręs vyras būna aprėktas ir aptalžytas skėčiu, o vienintelė moteriai tinkama egzistavimo forma – tai vyro uždominavimas, nusivalant į jį batus.
Tiesa ta, kad durų atidarymas, kurio tikslas – asistuoti, pagelbėti, parodyti širdį, advekvataus žmogaus visada bus priimtas kaip malonus gestas. Vienintelis skirtumas nuo anų laikų, kuriais moteriai teisė į atidarytas duris buvo viena nedaugelio teisių, kurias ji turėjo, yra tas, kad šiandien aš pati puikiausiai galiu sunkiai nešančiam, skubančiam ar tiesiog maloniu kaimynu esančiam vyrui atverti duris. Šiandien tai – tiesiog malonaus žmogaus savybė, kalbanti apie tam tikrą etiketą, empatiškumą.
O feminizmas yra apie moters laisvę būti tuo, kuo ji iš tiesų nori. Nori – būti prezidente, neturėti vaikų, siekti pergalių bokso ringe, nesiskusti kojų, sėdėti išsižergus ir daryti visą, kas galima vyrui. O nori – būti namų šeimininke, šeimos židinio kurstytoja, save realizuoti vaikų ir gėlių auginime bei suknelių dėvėjime. Žinoma, nereiktų maišyti tikros ir prasmingos savirealizacijos su elementaria tinginyste, taip pat pasvarstant apie atsakomybę pasirūpinti savimi ir savo vaikais, jei vyro išlaikymo dėl kažkokių priežasčių nebeliktų.
Moteris yra suaugęs žmogus, o suaugusį žmogų lydi gyvenimo atsakomybės ir pareigos. Ir tada – teisė rinktis.
Apie tai yra feminizmas, kuris kuo puikiausiai talpina ir meilę vyrui, ir meilę šeimai, ir stovėjimą prie puodų, jei tik tu taip pasirinkai.
Galvoju, kad dauguma tų gynybių parinkčių, kurios turi žodines „aš vyrui valgyti nedarysiu”, „aš vyrui drabužių neskalbsiu” išraiškas, ateina iš patirčių su prastais partneriais. Gal panašiai, kaip vyro savisauga visur sąskaitas dalintis per pusę ir atsiimti eurą peskiasdešimt už pusę jos suvalgytų spragėsių kine. Tai tikriausiai ateina iš patirčių, kuriose jie jautėsi nugręžti, bet rūpesčio negavo atgal. Taip spėju.
Bet jei esi santykyje su sąžiningu, mylėti nebijančiu žmogumi, tai tu neskaičiuoji, kuris daugiau kartų nuskuto bulves, ir kuris apmokėjo sąskaitą restorane.
Tos baimės kyla tada, kai už nugaros velkasi prastų patirčių šešėlis, arba kai jauti, kad partneris gali būti linkęs išnaudoti. Kitais atvejais tu mėgaujiesi galėdamas pasirūpinti. Ir tiesiog pasąmoningai jautiesi saugiai, nes pasąmonė yra užtikrinta, kad visada tiek ir daugiau gauna atgal.
Man, pavyzdžiui, patinka ruošti maistą savo artimiems žmonėms. Man nesunku jiems padengti stalą, įdėti maisto. Man nesunku tada, kai aš pati dar valgau, paklausti, ar jie norėtų antrosios porcijos, ir nebaigus valgyti atsikelti bei į lėkštę jiems įdėti pakartojimą.
Manau, kad greitai pasidarytų sunku, jei priešais save matyčiau išsižergusį, nedėkingą snukį, kuris įsivaizduoja, jog tai padaryti aš privalau. Bet jei aš jaučiu, kad žmonės, kuriais rūpinuosi, jaučiasi mylimi, kad jiems širdyje šilta ir gera, kad jie tą momentą vertina, man ne tik nesunku – man gera.
Ir tada toji tarnystė yra šilta, jauki, saugi. O šeimos yra apie saugumą bei šilumą. Apie rūpestį, kurio negausi niekur kitur.