Čia kreipiuosi į tuos, pas kuriuos atėjus darbo metu atrodo, kad ne tu čia moki pinigus, bet tai jie tau daro paslaugą į tave net galvą pakeldami. Ir ne bet kokią, o labai didelę.
Nemanykite, kad tokių žmonių tik Lietuvoje yra. Ir man atrodo, kad bent jau dalinai tai glaudžiai susijęs su Z karta, kuri visokiausių veikėjų ne kartą buvo girta kaip gerai ribas brėžianti, savo vertę žinanti.
Savo vertę žinoti gerai. Ją dar svarbu ir teisingai įsivertinti.
Anądien ateiname į prabangų restoraną, kur čekis žmogui be didesnių pastangų gali siekti 200-300 eurų, padavėja praeidama mums sako „laba, gražuoliai“. Čia, žinoma, gana atvirkščias atvejis pasipūtimo pilnam madingos baristos veidui, kuri į tave pasižiūri kaip į niekingą trupinį ir tau norisi cyptelti „atleiskite, kad atėjau, aš tik trumpam, ilgai netrukdysiu“. Bet jis, kaip ir pastarasis, susijęs su negebėjimu teisingai įsivertinti kontekste.
Pabrėšiu: ne nusivertinti. Bet tarp nusivertinimo ir pervertinimo dar yra nemenka laisvo oro erdvė, kurioje į valias vietos sveikai savivertei, kuri geba suprasti kontekstus.
Karta, kuri yra tokia visa atsipalaidavusi, seniukai, kad visi jiems yra lygūs. Nereikia susireikšminti, ne Anglijos karalienė gi. Ir tuo pačiu absoliučiai nepasiruošusi net pagalvoti, kad iki tos „lygybės“ reikia labai stipriai ir daug mokytis, o po to – stipriai ir daug dirbti. Aš esu iš kartos, kuriai įvertinimą reikia užsidirbti, o jie – iš kartos, kur įvertinimas yra jų su gimimu užgimusi duotybė. Jų buvimas jau savaime yra kaip minimum nacionalinė vertybė.
Gal šįkart apsieikime be tų banalybių ir mandagybių „ne visi tokie“, kurios ir arkliui aišku?
Taigi, toji Z karta dažnai tokia. Jų kelias į prastą darbo rezultatą toks. Bet čia ne tas straipsnis, kur autorius pasilazdavos iš naujosios kartos ir iki aukščiausiojo pasitenkinimo taško trins apie tai, kaip jo laikais buvo geriau. Va tada tai žmonės buvo, tada ir kotletai lėkštėj buvo tikri, o dabar – plastmasiniai, ir mergoms papai aukščiau stovėjo.
Ne. Mano karta, o taip pat ir vyresnė karta, turi tokią savybę, kuri yra visiškai priešinga Z kartos pasipūtimui, praktiškai gali būti to pasipūtimo antonimas, bet rezultatą ji duoda tokį patį. Prasto darbo rezultatą.
Ne veltui vos ėmusi kalbėti paklausiau, ką žmonės daro sau, dėl savęs. Matote, mano kartai tai visiškai normalus, net standartinis klausimas. Juk į darbą eini ne sau, kažkam kitam, o po jo jau galima ir kažką sau. Ar televizorių pažiūrėti, ar nagus nusilakuoti nueiti, ar su draugais alaus (nealkoholinio, kaip mums liepia sakyti valdžia).
Bet tai yra kažkokia gyvenimo tragedija. Juk dirba žmonės įprastai bent jau penkias dienas per savaitę, darbe praleidžia dažnai nuo aušros iki sutemų. Vadinasi, sau jie turi vos gyvenimo trupinius.
Ką tu gero gali nudirbti, jei viską ne sau, dėl savęs, o iš reikalo? Nes kažkas liepė? Per sukąstus dantis.
Kaip aš įsivaizduoju, normaliai žmogus ir nagus lakuoja sau, ir su draugais išeina sau, ir dirba taip pat sau. Man (ir jums) kad jie dirbtų – nereikia. Man (ir jums) jų darbas nėra paslauga. Jei jie dirba mano naudai, aš (ir jūs) susimokame ir nieko nemokamo nėra.
Tai nereiškia, kad jei sau – tai turi būti lengva. Kai sau, dėl savęs – irgi būna ir sunku, ir nusikali, ir kartais nori mesti viską po velnių. Bet vis tiek sau – negi jums sau nereikia? Save išpildyti, parodyti, kažką pralenkti, kažką suprasti, kažką uždirbti?
Gyvenimas, žinoma, kartais priverčia padirbėti daugiau nei kartais norėtųsi sąlygomis, kur pinigai nesvarbu. Bet negi jūs tikrai įsivaizduojate, kad jei pinigai būtų visai ne klausimas, jūs daugiau nieko ir niekada nedirbtumėte? Jums būtų neįdomu kažką sukurti, kažkam padėti? Jūs gal mielai ir užpakalio po tualeto nenusivalytumėte, jei tik būtų tokia galimybė?
Tai toks vargo pisuoklio mentalitetas, šalia kurio siaubingai neįdomu. Ateini į parduotuvę – o pardavėjai taip nusišvilpt, ką ji pardavinėja, kad ji nė elementariausių dalykų apie prekes pasiskaityti nesugalvojo. Ateinu prieš porą mėnesių į restoraną, klausiu – iš ko susideda šitas padažas. Mergina stiklinėmis akimis atsako: „Ką aš žinau“.Meniu siūlo tris padažus, kuriuos išmokti galima per nepilną minutę, bet jai nešovė į galvą.
Jiems atrodo, kad jie apkvailina sistemą neįdėdami pastangų, nes juk moka mažai, tai taip ir dirba. Man atrodo, kad save pasmerkti nežinojimui yra kenkimas vien tik sau. Po to ir eini per gyvenimą toks nežinodamas. Ir niekam neturi ko pasiūlyti.
Tokie patys teisina tokius nuovargiu, kad sunku, kad per mažai moka. Jiems atrodo, kad tiems, kurie neina per gyvenimą snarglį braukdami ir lūpą tampydami, viskas lengva. O štai jie, vargšai, jie juk ne sau dirba.
O jūs pabandykite sau ir dėl savęs. Nes niekam kitam šitos jūsų gyvenimo aukos nereikia.