Žinote, kodėl beveik kluptelėjau?
Nes prieš metus ar dvejus labai nuoširdžiai svajojau, tiesiog akyse vaizdavausi, kaip metu savo darbą, kraustausi į Nidą ir imuosi valyti namus. Gyvenu sau kažkur tarp miškų ir jūros, žiemą ganausi tarp apsnigtų samanų su briedžiais. Ir dirbu tokį labai mechanišką, aiškų, daug atsakomybių nenešantį darbą.
Taip, suprantu – yra rizika, kad tave apkaltins vagyste, daikto sugadinimu ar prasta paslauga. Bet vis dėlto tai yra mažų atsakomybių darbas. Ir, stop, niekur nesakiau, kad negarbingas arba nereikalingas. Tiesiog nuo jo neskauda galvos.
Taip jau yra, kad mano pažįstamiems žmonėms, kurie dirba daugiau fizinį darbą, iš tiesų galvos neskauda. Jiems kartais skauda nugarą, kojas, bet niekada – galvos. Jie būna pavargę taip, kad krenta veidu į pagalvę, o ne iš nuovargio žiūri į lubas ir bando tildyti zyziančias mintis, besimaišančias su iš pasalų puolančiu nerimu.
Tačiau mes – karta, kurios didelė dalis su kompiuteriu gali dirbti iš kavinės arba Tenerifės. Tie, kurių rankoje telefonas, ant stalo – kompiuteris, ekranuose šokinėja pranešimai, galvose – idėjos, mes viskuo domimės ir mums klaikiai skauda galvą. Ir naktimis mes ne veidu į pagalvę krentame, o akimis šlifuojame užtemusias lubas.
Mes esame karta, balansuojanti tarp noro užkariauti pasaulį, kas mums, beje, sekasi, ir noro staiga viską mesti. Išsikraustyti į mišką, sodinti ropes, skaldyti malkas, atpažinti visas kemsynuose randamas uogas bei augalus ir patiems kepti duoną krosnyje. Mes netgi norėtume iš pagrindų atremontuoti seną apleistą namelį, nors jei atvirai, dažnas mūsų namuose nė atsuktuvo neturi.
Mūsų vienodai laukia Niujorkas ir už Bezdučių kaimo šlamanti sena giria. Mes trokštame viso pasaulio, o nusiraminimą randame taukuotuose močiutės kotletuose ir jos jau trečią kartą užplikomame arbatos maišelyje, nes „dar stipri, dar užteks”.
O tada ir vėl pašaukia pasaulis, nes be jo sunkiai – jau žinome jo galimybes ir atžinoti atgal negalime. Jos traukia. Todėl taip ir blaškomės.
Mes žmonės, kurie vis dar jaučiasi jauni, dar turintys laiko. Žmonės, tuo pačiu priblokšti, kad yra to savo tėvų amžiaus, kai būdami vaikai manėme, jog jie – pagyvenę.
Tie, kurie manė, jog trisdešimties jau garantuotai turi nekilnojamąjį būstą, automobilį, neabejotinai stabilią karjerą, sutuoktinį ir du vaikus, kurių kiekvienas turi po savo kambarį. Ir šventai tikėjo, kad keturiasdešimties – jau apskritai viskas ramu ir dėl nieko nervintis nereikia, nebent – kad vaikai iš vakarėlio per vėlai sugrįžo. O dėl savęs jau abejonių nebekyla.
Nors iš tiesų daug mūsų turi tik keistose vietose pradėjusius augti plaukus, abejones dėl pasirinkto kelio, dėl pasirinkto partnerio, neapsisprendimą, ar susilaukti vaikų, skaudančią nugarą ir kažkokį kaip ir įpusėjusį gyvenimą. Na ir dar šio bei to turi. Kartais ir tas butas yra, ir automobilis. Bet vis tiek kažko trūksta.
Negana to, mes nesuprantame savo senelių, kurie verčiau kojinėje laikys keliasdešimt tūkstančių nei leisis į kelionę aplink pasaulį. Ir tuo pačiu mus erzina pernelyg atsipalaidavę, dirbti tingintys Z kartos burbulinių arbatų gėrėjai.
Ir kaip vyšnia ant torto staiga pasirodo, kad suaugęs tu vis dar gyveni pirmą kartą ir nė velnio nepasidarai protingesnis. Vis tiek nežinai, kaip gyventi. Ir net pikta darbovietės buhalterė ar rūgščios veido išraiškos administratorė poliklinikoje vis dar gąsdina.
Žinote, kodėl čia buvo papiltas toks minčių kratinys? Nes mes per daug galvojame.
Ir būna momentų, kai jautiesi savo vietoje, kai jautiesi sėkmingu, kai džiaugiesi pasaulio ryškumu, pažanga, greičiais ir savo gebėjimu su tuo pasauliu suspėti. Nes mes ta karta, kuri spėja. Mūsų seneliai dažnai spėti jau nesistengia. Jiems mūsų pasaulis dažnai baisus ir nepažįstamas. O tie jaunėliai – jie dar nespėję įsitvirtinti. Taigi, pasaulis mūsų.
Tačiau galvojame mes tiek daug, kad tos mintys mus suparalyžiuoja. O gal kartais suparalyžiuoja norų didumas.
Ir jei tikėčiau dievu, prašyčiau jo: dieve, padėk mano kartai rasti sielos ramybę.