Tokios informacijos mums dažnai suteikia, o gal tiksliau anksčiau suteikdavo, ir moterų pavardžių galūnės. Žmonės darė išvadą, kad -ienė bus ištekėjusi, -aitė – netekėjusi, o gal netgi nevedama, senmergė.
Viskas kaip ir akivaizdu, jei pamiršime, jog mes jau senokai nebegyvename tuose laikuose. -Ienė gali būti ir išsiskyrusi, ir nieko bendro su buvusiu vyru turėti nenorinti, kai kada – net turinti kitą, jau penktą vyrą, tik jo pavardės dėl asmeninio patogumo nepasiėmusi, -aitė – ištekėjusi, o gal tekėti visai nenorinti ir siūlymus atmetanti, moteris, o Karaliaus pavardė gali reikšti visai ne karališką prigimtį ir visai nieko neatskleisti apie žmogaus šeimą, nes pavardę galima pasikeisti. O kur dar galūnė -ė moteriškose pavardėse, kurią liaudis iš apmaudo netekus galimybės pašniukštinėti apie asmeninį gyvenimą, tapatina su žodžiu durnė.
Šiais laikais visai reikalingai informacijai apie save mes turime asmens kodą, kuris po savimi slepia ir ligos istoriją, ir šeimyninę bei turtinę padėtis. Žinoma, ta informacija neprieinama kiekvienam nuo gatvės, labiau institucijoms ar ten, kur sutinkame savo asmens kodą pateikti. Na, o būtinai priklausyti giminei šiais laikais nebėra didelis privalumas. Mes kiekvienas galime rinktis, kiek bendro norime turėti su savo giminės bei šeimos istorija bei vertybėmis, ir ką mums tai reiškia. Aš, pavyzdžiui, savo pavarde didžiuojuosi, man ji patinka ir jos keisti neplanuoju apskritai niekada. Tačiau jei mano tėvas būtų žudikas, prievartautojas, jei būtų mane mažą palikęs ir manimi nesirūpinęs, galimai ta pavardė man būtų tuščia vieta. Ir tai būtų savaime suprantama.
Kitas svarbus momentas, kurį jau keliskart užkabinau – privatumas. Visa informacija, kurią paprastai pavardė suteikia pasauliui, yra privati. Visa tai yra asmeninis pasirinkimas arba tai, kaip susiklostė tavo gyvenimas, nesvarbu, patenkintas tuo esi ar ne. Bet kokiu atveju, niekas iš tos informacijos neturėtų būti prievarta nutekinama kitiems, jei tu pats to nenori. Pavyzdžiui, tu gali nenorėti, kad kažkas žinotų tavo tautybę. Koks jums skirtumas, kodėl nenori? Gal gimtoji šalis žmogui sukėlė daug skausmo. Gal, pavyzdžiui, jis iš Afganistano, kur perversmo metu buvo išžudyta jo šeima. Ar iš Irano, kur per televiziją transliavo jo šeimos pakorimą miesto aikštėje. Ir tas žmogus visai nebenori būti Ahmadi, kas žymi vieną populiariausių persiškų pavardžių. O gal, pavyzdžiui, moteris nemano esant reikalinga pranešti apie savo šeimyninę padėtį grynai iš principo. Koks jūsų reikalas? Tai puikiausiai suprantama, ypač darbo rinkoje nuskambėjus situacijoms, kai potencialiai su gimdymu siejamo amžiaus moterys kamantinėjamos arba atmetamos visai ne dėl savo įgūdžių.
Viską sudėjus pasirodo, kad pavardė yra grynai apie asmeninį pasirinkimą. Mūsų pavardės kitų neskaudina ir nieko neįžeidžia. Todėl Seimo narei Ievai Pakarklytei pasiūlius leisti moterų pavardžių rašybą su galūne „a“, pavyzdžiui, pono Šalnos žmonai turėti galimybę, jei tik ši norėtų, taip pat vadintis Šalna, o ne Šalne ar Šalniene, stebina ir visuomenės, ir VLKK požiūris.
Pastarieji sako, kad tokia galimybė prieštarautų įprastiems lietuvių moterų pavardžių darybos principams, kas jau savaime yra nesąmonė, nes tokie principai jokios pridėtinės vertės mūsų kultūrai nesuteikia, ypač, kai kišasi į asmeninę laisvę. Kištis į asmenines laisves bei teises ir jas riboti, yra kultūros antonimas. Juolab, kad visi, norintys išlaikyti tradicines pavardės formas, būtų laisvi tai ir daryti.
O štai komentaruose tautos dalis šaukia, kad taip griaunamos tradicijos, nors esu garantuota, kad daugumos paklausus, kaip tokia tradicija susiformavo, kada, ką ji reiškia, ši bliautų kaip ožkos tvarte. O tam, kad puoselėtum tradicijas, visų pirma reikia jas išmanyti – kitaip tai tik papūgos aplinkos atkartojimas. Jei jūs pasiimsite kilimėlį ir ant jo parklupsit greta besimeldžiančio musulmono, nereikš, kad jūs puoselėjate musulmonišką maldos tradiciją. Jūs tiesiog bukai atkartosite tai, ką matote. Bukai atkartojami, nesuvokiami veiksmai savyje neturi jokios reikšmės, jokio sakralumo. Taip ir pavardžių „tradicija“, jei jūs tik tuščiai kartojate tą žodį, o konteksto neišmanote, nepadaro jūsų kruopščiai puoselėjančio lietuvišką tradiciją.
Be to, kas per daiktas tos tradicijos? Tradiciškai ilgus metus moterys balsuoti negalėjo. Tradiciškai Irane miesto aikštėje vis dar kariami žmonės, o gėjai nustumiami nuo uolų. Tradiciškai katalikų bažnyčia siejama su dideliais pedofilijos skandalais, o kaliniai kalėjimuose tradiciškai iš pensininkų telefonais išvilioja dideles sumas. Ne viskas, kas atsikartoja per metų metus, turi būti siejama su kultūra ir tradicija ta sakraliąja, gražiąja prasme. Kai kurie elgesiai, vadinami tradicija, yra tiesiog įpročiai, kurie arba nereiškia nieko, arba, ne taip jau retai, kažkam sudaro nepatogumų, gal net kenkia. Juk tradiciškai lietuvės ilgus metus skalbė rankomis, bet man nepasirodė, kad nors viena norėtų šią tradiciją išlaikyti dabar ir atsisakyti skalbimo mašinų. Dalies istorijos vieta yra muziejuose. O ypač bjauru ją brukti per prievartą. Pavyzdžiui, sutartinės yra gražus istorinis palikimas. Bet jei jas privaloma tvarka reiktų sudainuoti kiekvieną rytą ir kitaip nebūtų galima, tai būtų nieko kito, kaip tik absurdas. Absurdas yra brukti tokį asmeninį dalyką, kaip pavardė, vien tik todėl, kad prieš šimtą metų kažkas taip vadinosi. O vadinosi, nes apskritai gyvenime daug pasirinkimo neturėjo, nieko tame sakralaus. Neva tradicijų ir kalbos puoselėtojai pasidarė didžiausiu kalbos priešu, nes draudžia kalbai daryti tai, be ko ji miršta: jie trukdo jai kvėpuoti, judėti kartu su tauta ir tiesiog gyventi. Kalba yra gyvas darinys, neleisk jai judėti ir ji numirs.
Vienas vyras, man internete susiginčijus dėl moters teisės jai vadintis taip, kaip pačiai miela, pašaipiai ironizavo: „Tai gal ir vyrams leiskite vadintis -ienėmis?“ Tada supratau, iš kokių skirtingų mes pasaulių, nes tokia mintis manyje nesukėlė absoliučiai jokios emocijos. Jei nori – kodėl turėčiau prieštarauti jam taip vadintis?