Gyvuliukai vaikus daro ir daug negalvoja. Bakterijos sau klausimų nekeldamos dauginasi. Būna, bobos visą nėštumą uliavoja, o jų diedai dūmus į veidus šioms pučia – ir vis tiek jos pastoja, pagimdo.
Tai yra lengviausia vaikų turėjimo dalis. Tą tada turėjau galvoje: mylėtis lengva, jei savo noru. O va viskas, kas po to, man jau atrodo didžiulė atsakomybė, prioritetų perrūšiavimas, kantrybės, gerumo, supratimo ieškojimas. Būti uola, kuri apsaugos, mokytoju, kuris ves, ramybe, kuri guos – va šitai yra sunku.
Žmonės labai pyko ant manęs. Sakė, tu pati išnešiok – va tada ir suprasi. Dabar, kai nieko aš nesupratau, matyt, tokia beviltiška esu, sako, kad suprasiu, kai pagimdysiu. Vėliau sakys, kad suprasiu, kai paaugs. Galiausiai – kai suaugs. O paskui pasirodys, kad nė mirties patale aš nesuprasiu nei kaip savo vaikus galima mušti, nei kaip galima juos niekinti, žeminti, nepriimti.
Aš duodu jums ranką nukirsti, bet jūs galite man ir toliau burti, kad „suprasiu, kai“. Jei atvirai, manau, kad labai keista, jei vertybiškai žmonės kažką supranta jau gerokai brandoje. Jei jų vertybės keičiasi. Mano manymu, žmogaus vertybės, pagrindas ir suvokimai formuojasi vaikystėje. Šlifuojasi paauglystėje.
Todėl ir sakau, kad nėštumas man nieko neatvėrė. Nei nušvitau, nei ką supratau. Viskas taip, kaip ir įsivaizdavau. Išskyrus viena. Vieną aš, vis dėlto, supratau. Ir to iki šiol tikrai nežinojau.
Kokie baisūs, kokie siaubingi ir kokie neskoningi yra nėščiųjų rūbai. Jei prasiėjus per naujagimių rūbų skyrių turi eiti su antrankiais ir užrištomis akimis, kad tik visko nesusigrobtum, nes vis tiek šitiek nereiks, tai nėščiųjų skudurai grindims plauti ir tetinkami.
Ten nustojama galvoti, ar kelnių ilgis pakankamas, ir kaip tose kelnėse atrodo užpakalis. Ilgis – gerokai virš nariukų, tiek, kad nė bobutė guodžiamai nepasakys „čia toks fasonas, tokia mada“. Užpakalis…duok die, jei jis tose kelnėse išvis neatrodo, nes įprastai tiesiog rodosi kaip kiškio spira, susitraukęs ir sulindęs tiesiai į pilvą.
Be abejonės, nėščiųjų drabužiai būna tik su kvarbatkomis, birbiziukais, nėrinukais, kaspiniukais, raukinukais, rožytėm, gėlytėm ir visokiais kuo infantiliškesniais papuošimais. O, mergaite, gelsva kasa, kur tavųjų akių šviesa. Tokia bulvių lauko romantika.
Toks jausmas, kad nėščiosios nenori ir tiesiog negali būti nei seksualios, nei formalios, pasipuošusios vadinamuoju „business casual“ ar „smart casual“ stiliumi. Motinystė aprangoje atsispindi Žemaitės „Marčios“ sunkumu: taip ir vaizduojiesi lietuviškame kaime plačiai kojas sudėjusią ilgą sijoną pasiraitojusią motiną, sunkiai skutančią bulves sudiržusiomis rankomis.
Nėščioji juk negali norėti sekso ir vilionių, negali norėti kopti į kalnus ar lėkti į sporto klubą, ji tikrai neis pasilinksminti su draugėmis, nebent tai – kukli mergaičių popietė, namus išpuošus rožiniais ir žydrais atributais. Be abejonės, nėščiosios nesikeikia, o jei keikiasi, tai čia hormonai.
Beje, apie tuos hormonus. Nėščiosios juk ne tik nevykusiai apsirengusios, nes niekam į galvą nešovė, jog šios galėtų to norėti. Jos dar ir pakrikusios. Suvokiamos ir vaizduojamos kaip kažkokie nevaldomi emocijų kamuoliai, nežinantys, čia nori rauginto agurko ar šokolado su spirgučiais. Čia raudančios, čia besijuokiančios, čia nežinančios, verkia iš džiaugsmo ar skausmo.
Panašiai vaizduojamos ir mėnesines patiriančios moterys arba menopauzę išgyvenančiosios. Kaip kažkokios nesivaldančios hormoninės kalės, labiau besiblaškantys žvėrys nei žmonės, kuriems reikia parnešti ledų, pakišti po pledu, po kuriuo šios pasislėpusios šniurkščioja, ir tyliai būti, nenervuoti.
Tiesą pasakius, ir vyrams kartais kliūva šito paprastumu grįsto idiotizmo. Kai šie apie gyvenimo vidurį nusprendžia skirtis arba nusipirkti motociklą, o gal užsiimti kažkokiu tai hobiu, tai vadinama viduriniojo amžiaus krize. Kvailelis, mat, laimingu būti užsimanė. Kaip koks visiškas asilas nusprendė veikti tai, kas jam įdomu. Arba išeiti iš nelaimingų santykių, kur pabodo žiūrėti į tą šūdą kandusią, nepasitenkusią išraišką, kiekvieną kartą grįžus namo. Tikriausia krizė, o ne savo norų, savo savijautos gerbimas, savo širdies klausymasis.
Kodėl viską taip supaprastiname? Kodėl norime matyti ne žmogų, o kvailus šablonus? Pritempti? Matyt, nes tingime galvoti. Arba nes daliai žmonių, kad ir šv. nėščiųjų, lengviau buvo savo priekabes, neišspręstas problemas, pateisinti nėštumu. Kitoms – mėnesinėmis. Menopauze.
Taip, hormonai egzistuoja, niekas nebando pasakyti, kad žemė plokščia. Bet jie dažniau nėra nevaldoma dedamoji, padaranti mus neįgaliaisiais.
Kartą, kai buvau bjauri, man pasakė, kad nieko tokio. Juk laukiuosi. „Ne“, – atsakiau. Ir tai nebuvo „nieko“. Lengva būtų teisintis ir išsisukinėti. Bet bjauriai elgiausi, nes buvau nepatenkinta aplinkybėmis ir leidau sau išsilieti ant kito žmogaus. Ir visai ne todėl, kad nėščia, o nes nesukontroliavau savęs, nepakankamai įsiklausiau į pirmuosius signalus, jog jaučiuosi nepatogiai, ir tada sprogau aptaškydama ir save, ir kitą.
Tai tiek supratau per tuos devynis mėnesius. O jei tiksliau – tik apie drabužius, su kuriais tikrai reikia kažką daryti. O gal nereikia. Visą tą laiką išgyvenau nenusipirkusi nė vienos specialios drabanėlės neščiosioms ir apskritai labai mažai pirkusi. Na, o visa kita man – nieko naujo.