Mano vaikystėje buvo kalbama, kad švietimo sistemai reikia giluminių pokyčių, tą patį žmonės kalba ir dabar. Lietuviška mokyklų sistema vis dar organizuota auginti vidutinybes, joje nėra nei pagarbos mokytojui, kuris, kaip specialistas, turėtų galią spręsti, nei pagarbos mokiniui, kuris nebūtų tik statistinis vienetas, pinigų krepšelis.
Galėčiau išvardyti daug nesusipratimų, kuriuos atmenu iš mokyklos laikų. Tačiau neseniai įvykusi tragedija, kai kūno kultūros pamokos metu mirė moksleivė, atgaivino prisiminimus iš pamokos, kurią drąsiai galėčiau vadinti vienu didžiuliu nesusipratimu. Beje, šiuo tekstu nesiimu spręsti, kieno kaltė yra Žygaičiuose įvykusi nelaimė. Žinau per mažai. Įvykis tiesiog atvėrė prisiminimus. O aš gyvenime lankiau dvi mokyklas. Turėjau keturis skirtingus kūno kultūros mokytojus. Dauguma jų nebuvo blogi žmonės, bet pamokos buvo arba atmestinės, arba nieko bendro neturinčios su lavinimusi fiziškai.
Iš dviejų savaitinių pamokų, buvusių mano laikais, atsirado trys. O kas dar pasikeitė?
Mano klasėje buvo viena antsvorio turinti mergaitė. Ir kūno kultūros pamokoje ji nedalyvaudavo praktiškai niekada. Kartais turėdavo gydytojo raštelį, kartais – mamos. Ir taip, iš dabartinės perspektyvos vertinant, ko gero, daugelis tų atvejų buvo susimuliuota. Ir aš ją suprantu. Ji neturėjo adekvataus, žmogiško, saugaus pasirinkimo.
Tais kartais, kai vis dėlto tekdavo dalyvauti pamokoje ir kažką atsiskaityti, krūviai jai būdavo skiriami vienodi su visais. Vaikui, kuris turi antsvorio, patiria pašaipas dėl savo kūno ir jo gėdijasi. Kurio įprastas fizinis krūvis yra gerokai mažesnis nei kitų, kuris neturi praktikos lavinant savo kūną ir daugelio skiriamų užduočių nėra bandęs atlikti, taigi, su savo nežinojimu jaučiasi kvailai. Vaikui, kuriam dėl kūno svorio ir menko pasiruošimo tas užduotis atlikti sunkiau nei kitiems. Tam, kuris dalyvauti pamokoje prisivertė su baime, nerimu, per didelį nenorą.
Tai mano bendraklasei reikdavo bėgti tuos pačius ratus, kaip visiems. O aš, beje, niekada neturėjusi antsvorio, ir buvusi pakankamai aktyvi, irgi bėgti nekenčiau. Niekada nepatiko ir nepatinka dabar: galiu nueiti dešimtis kilometrų, dešimt, dvidešimt, trisdešimt, keturiasdešimt, bet nubėgti kilometro negaliu. Man tai kelia labai nemalonius jausmus. Ir kas čia tokio? Mielai darau tempimo pratimus, važinėju riedučiais, vaikštau, kažkada sėkmingai jodinėjau. Yra visa begalė judėjimo formų, kurios nėra blogiau už bėgimą. Dalis – dar geriau. Taigi, man būdavo sunku. O kaip sunku būdavo jai?
Pamenu, bėgdavo visa išmušta dėmių, bijodavo esanti stebima, o vaikai, žinoma, stebėdavo. Bėgdavo taip, lyg tai būtų jos bausmė, o iš esmės taip ir buvo. Nieko keisto, kad ją atlikusi vėliau vėl rasdavo būdų pamokose nedalyvauti.
Užuot supažindinę su jai labiau tinkamomis judėjimo formomis, su sveikesniu gyvenimo būdu, mokytojai greičiausiai įskiepijo nemeilę sportui visam gyvenimui. Užuot paprašę tas 45 pamokos minutes tiesiog vaikščioti, kas jau savaime būtų gerokai pakėlę mergaitės fizinį aktyvumą, sukėlė jai baimę, pyktį, nevilties jausmą ir paskatino psichologiškai pabėgti. Užuot padėję pasistatyti įkvepiantį pamatą nors kažkiek daugiau judėti, įdiegė atmetimo reakciją. Gynybą.
Žmonės yra skirtingų galimybių, skirtingų fizinių ir emocinių būklių, skirtingų pomėgių ir turi skirtingus skaudžius taškus. Kai bandome iš jų išvesti vidurkį, išeina nesąmonė. Tada fiziškai ypač stipriam vaikui nuobodu, o silpniausiam klasėje – košmaras. Kai atsisakome vertinti ir girdėti juos kiekvieną asmeniškai, ne kuriame, o naikiname. Genetinių tyrimų metu įmanoma nustatyti, kokio tipo sportui vaikas gabus. Paprastai tariant, jei norite užauginti sporto čempioną, galite dar prieš vaikui pradedant to sporto mokytis, ištirti ir sužinoti, kur jam seksis. Kam jis gimęs ir sutvertas. Mokslas tik ir kalba apie kiekvieno žmogaus individualumą, o mokyklinė sistema vis dar meta vaikus lyg daržoves į vieną katilą ir verda sriubą.
Profesorius Arūnas Emeljanovas iš Lietuvos sporto universiteto teigia, kad fizinis krūvis pamokų metu vaikams nėra per didelis – bet toks atsakymas ir yra vertinant šitą sriubą. O kaip jis ne per didelis, jei yra vaikų, krentančių pamokų metu? Kaip ne per didelis, jei ne visi geba jį įveikti? Per didelis jis ar per mažas, įmanoma įvertinti tik individualiai, nes kas vienam per daug, tas kitam per mažai. Jei man košėje pritrūkus druskos kas nors bandytų įtikinti, kad jos ten – tiek, kiek reikia, nuo to mano skonio receptoriai kitaip galvoti neimtų. Žinoma, yra kažkokios normos, kurias galima siekti atitikti, bet profesionalūs svorio kilnotojai nepradėjo kelti nuo didžiausių svorių. Jie prie to eina pamažu ir sistemingai – kitu atveju grėstų traumos. Taip ir su mažesniais pasiekimais – eiti reikia savo tempu, pamažu, kol pasieksi rezultatą. Svarbu įsivertinti savo startinę poziciją ir ją priimti, o ne startuoti iš svetimų pozicijų.
Neigdami individualumą darome didžiulę klaidą. Visų pirma, tai sunaikina norą siekti rezultatų. Visų antra, tai sudaro įspūdį, kad mokiniais – žmonėmis – nepasitikime. Kad jų pojūčiai, nuomonė, yra nesvarbūs. Jei vaikas sako „man per sunku“, aš verčiau rinkčiausi tikėti ir pasiūlyti kažką lengvesnio. Įgyvendinus lengvesnį pratimą, bus galima pereiti prie sunkesnio. Tai galioja ir matematikoje, ir kalbose, ir fiziniame lavinime.
Galų gale, fizinio lavinimo tikslas juk – įdiegti teisingą santykį su judėjimu visam gyvenimui. Akivaizdu, kad šito tikslo švietimo sistema tikrai nesugeba pasiekti. Jei matome, kad rezultatai prasti – kodėl jų toliau bandome siekti tomis pačiomis priemonėmis? Tai man primena bandymą neteisingą atsuktuvą įgrūsti į jam netinkamą varžtą. Gal tiesiog pabandykite kitą atsuktuvą užuot netinkamą ėmę grūsti smarkiau?