Kas yra menas? Ir ar menas privalo būti tik malonus, glamūriškas? Ar juodas taškas baltame lape yra menas? Ar ekspresyvus ir net pakrikęs dažų pataškymas ant drobės gali būti vadinamas menu?
Noras būti menininku iš dalies yra vaikiškas dalykas. Vaikystėje, paauglystėje, visi nori būti dainininkais, aktoriais, ne vienas vaikas pasakytų tiesiog norintis būti įžymybe. Riebaluotų pusilgių plaukų vaikinai plačiomis kelnėmis nori būti reperiais. Noras infantilus tuo, kad vaikai savo svajones pila dažnai visai ne žiūrėdami savo talentų ir galimybių, o tiesiog idealizuodami. Jie svajoja, įsivaizduoja pripažinimą, dėmesį ir smagų gyvenimą.
Tiesa ta, kad kai turi vidinės jėgos ir išmanymo būti menininku, tu ne tiek galvoji, kad juo nori būti, ir ne tiek visiems stengiesi per jėgą įkišti tą savo meną, kiek tiesiog juo esi.
Nesuvokti savo galimybių ir gebėjimų yra vaikiška ir kai esi vaikas, tas nepamatuotas svajojimas net atrodo mielai. O kai suaugi, svajonėms jau reikia kažkokio pamato. Kai į talentų paiešką televizijoje ateina į mikrofoną kaip kalakutas balbatuojanti studentė, kuri, nesuprasi, šoka ar nuo traukulių kenčia, visi juokiasi ir gaili.
Panašiai aš jaučiuosi pamačiusi gatvių „meną“. Pripeizotas, prigadintas sienas.
Taip yra ne todėl, kad tų žmonių „meno“ niekas nesupranta, o nesupranta ne todėl, kad nepajėgia. Muzikos grupė, kurią žino trys žmonės pasaulyje, įskaitant tave, kieta atrodyti irgi gali tik kai tau šešiolika ir tu labai trokšti būti išskirtinis. O šiaip talentas yra nesunkiai pastebimas, atpažįstamas, pageidaujamas, sekamas ir vertinamas. Jei tai būtų ne kringeliai ant sienų, o vertingas menas, jo autoriams greitai už jį pasiūlytų sumokėti, ir greta rikiuotųsi eilė norinčių tai padaryti. Nebūtinai tas menas turi būti glamūriškas ir malonus. Pasaulyje vertinamos skirtingos meno formos, stiliai ir raiškos. Vis dėlto, jei tavo „meną“ ištisi miestai bando nuvalyti ir prašo to nebedaryti, gal reiktų nustoti brukti save per prievartą ir dar kartą pamatuoti savo galimybes.
Sienų peizojimas nėra neįvertintas menas ir anei joks dvasinis penas. Tai tiesiog vandalizmas, atliktas netalentingų kringelių peizotojų, miesto šiukšlintojų, menininkais vadintis trokštančių infantilų. Jie slepiasi po skambiomis „ėjimo prieš srovę“ frazėmis, įsivaizduoja, kad tai – gaivališkas maištas.
Bet tada didesnę dalį kalėjimo gyventojų galime vadinti ėjusiais prieš srovę. Tada toks Daktaras, vardu Henrikas, yra, ko gero, didžiausias Lietuvos menininkas, gaivalas, ėjęs priešais srovę. Nesielgė pagal taisykles – nei visuomenės, nei dievo. Kulkas segiojo ir užsakinėjo galvas drąsiai ir nesuabejodamas.
Taigi, galite nujausti, kad nuoširdžiai apsidžiaugiau išgirdusi mero Valdo Benkunsko užmojus išvalyti miestą. Ne tik nuvalyti baisiais kringeliais nupeckiotas sienas, ant kurių nesuprastieji menininkai pasižymėjo kaip šuniukai, bet ir akyliau juos gaudyti ir leisti suprasti, kad vandalizmas nebus praleistas nemačiomis.
Už merą aš nebalsavau, bet jei tokių apimčių ir reikšmės darbai būtų įgyvendinti, man tai būtų rimta priežastis už jį balsuoti ateinančiuose rinkimuose.
Tik būtina pastebėti, kad baudos svetimo turto gadintojams neadekvačiai per mažos ir visai nebauginančios. 160 eurų pirmakarčiui ir 600 eurų pakartotinai prigautam vandalui. Šiais laikais jų telefonai kainuoja brangiau, o bausmės tikslas juk yra atgrasyti nuo nusikaltimo tą, kuris dėl kitų priežasčių nesusivokia ir neprisiverčia nenusikalsti.
Kitaip man tai truputį primena mano pačios žaidimą su šuniuku, kuriam vis grasinu bausme, jei nenustos bartis. O bausmės kaip nėr, taip nėr jau šešerius metus, ir jis puikiai tai žino.
Mieliausiai, žinoma, pasiūlyčiau po vieną nukandžioti jų netalentingus pirštelius, kad šie nebegalėtų spaudyti flakono purkštuko. Bet, ko gero, tokią bausmę savivaldybė ir valstybė atmestų kaip barbarišką. Taigi, bent jau baudas reiktų padidinti taip, kad terlioti svetimų sienų tiesiog labai labai neapsimokėtų.
Kodėl mes kuklinamės ir jaučiamės nepatogiai neleisdami gadinti mūsų turto? Kartais atrodo, kad kaimynui paprašius žmoną paskolinti, ne vienas sutiktų, nes tiesiog pasakyti „ne“ nepatogu.
Jiems norisi peizoti? O man norisi privataus lėktuvo arba „History Supreme“ jachtos už 4,8 bilijono dolerių. Jei aš pradėčiau reikalauti valstybės man tučtuojau tokią parūpinti, man greičiausiai parūpintų vaistukų ir minkštą kambarėlį. Bet kai nesuprastieji menininkai reikalauja duoti kažkam kitam priklausančias sienas, kažkodėl susinepatoginame ir ieškome sprendimų, ką šie galėtų apipaišyti.
Tegu nusiperka pastatą ir paišo jį kaip tik nori. Neišgali? Na, tai tegu nusiperka spalvinimo knygytę.