Ne jūsų mados, mielieji. Dūdelę pučiu tik savo, o ne kokią patogiau.
Aš žinau, kad yra žmonių, kurie išsilankstys kaip reikia ir sutilps į adatos skylę, jei tik iš to gaus naudos. Jie lengvai kombinuojasi visokias pašalpas ir išmokas. Puikiai įsisavina nemokamą vaikų maitinimą mokykloje, nors namie šaldytuvo durys nuo pilnumo nebeužsidaro, ir siurbia europinius fondus, skiesdami, kad užsiima kokiu nors ten liaudies kultūros skleidimu, patys sau išsistatę rąstinius rūmus ir pavadinę juos kaimo turizmo sodyba, nors iš tiesų – patys ten iki papurtimo pirduliuoja kubile.
Aš kombinuoti nei moku, nei man įdomu. Paprasčiau man yra užsidirbti.
Akmenės rajono meras Vitalijus Mitrofonovas neseniai nusprendė pamėtyti nebrangių skanukų į krokodilų aptvarą. Paskelbė, kad būtų gerai apmokestinti viengungius, vaikų neturinčius asmenis.
Krokodilai, beje, yra tokie keisti padarai: buki ir emociškai arčiau akmens nei žmogaus, bet niekaip neišnykstantys.
Sakau, kad skanukai nebrangūs, nes pats ponas vėliau pasisakė, jog idėjos nė neketina siūlyti partijoje, nes tai būtų nepopuliarus sprendimas. Taigi, pasisvaidė teiginiais be pasekmių ir tapo šiek tiek labiau mylimas tų pirmykščių gyvūnėlių.
Krokodilai tenori skanukų. Ėsti, šildytis saulėje ir snausti. Tai visa jų egzistencija. Taigi, politikai dažnai tuo pasinaudoja. Karbauskis pasisakys už ūkį ir bites, už tradicinę šeimą ir Lietuvą – tie ir apsidžiaugs. Kas, kad ūkininkai paskui verks, pasirodys, jog pats Karbauskis tradicinėje savo šeimoje nelabai dalyvauja ir kirkina tokią Gretą, o ir Lietuva ponui – ne vienintelė dama. Juk šilčiau Ispanijoje, o bendrauti mieliau su Rusija. Jie žino kuo krokodilus maitinti. Pasakyk, kad tu ne gėjus ir tų gėjų apskritai nemėgsti – štai tau ir rinkimė kompanija ir kampanija.
Ar tik nebus ponas Mitrofonovas iš tos pačios kompanijos? Aš manau, kad bus.
Apmokestinti neturinčius vaikų? Ar begalėtų labiau į miegamąjį ir asmeninį gyvenimą valstybė įlįsti? Apsimetame, kad suteikiame laisvą valią, bet apstatome žmones spaudimu, kad pasirinktų taip, kaip reikia kažkam, ne jiems patiems. Čia kaip mama, kuri vaiko klausia, ar šis valgys, bet neigiamo atsakymo priimti neketina.
Lietuva, ko gero, išgyvena demografinę krizę, o ar tai blogai – tai iš kurios pusės pažiūrėsi. Globaliai – planetai mūsų pakanka. Prisiartinus vaizdą, žiūrint iš mažesnio atstumo, taip, problema yra. Ir visi patogiai bado pirštais į tuos, kas vaikų nedaro.
Leiskite man besti pirštą į politikus, kurie švaistosi patarimais daryti, gimdyti, auginti. Jūs bent šaligatvius pravažiuojamus vežimais miestuose suorganizuokit, bent pasirūpinkit, kad šalia tų, dažnai atlyginimo neatitinkančių, motinystės ir tėvystės išmokų tėvai galėtų sąžiningu darbu prisidurti.
Berazumiai nori prievartauti žmones gimdyti iš praktinių sumetimų: kad mokesčių mažiau mokėti reiktų, užuot kūrę aplinką, kurioje norisi auginti vaikus. Štai, kodėl jų nesinori klausyti. Klausyčiau nebent to, kuris pats bent dalį savo gyvenimo skiria, pavyzdžiui, vienišų mamų ar tėčių palaikymui. Pagalbai tėvams, auginantiems neįgalius vaikus. Įsiglobinimui. Jei pats Mitrofonovas savo asmeninį laiką ir pajamas skiria apčiuopiamai pagalbai tokioms šeimoms, jei jis joms suorganizavo automobilį, būstą, lengvatą mokesčiams, pagalbą buityje, jei padėjo pasirūpinti gydymu, išlaikymu, aš jo klausau. Jei ne, laikau jį pigiu populistu. Pataikaujate krokodilų nuotaikoms, ponas.
O jie ploja ir šūkčioja, nors dažnas vaikų prisidarė be atsakomybės ir atsidavimo. Ir tie vaikai visai nebūtinai jais rūpinsis ir visai nebūtinai bendrauti nori. Tuntai auginamų ir užaugintų vaikų yra grynai dėl skaičiaus ir fakto, o ne iš ir dėl meilės. Tokie žmonės tauzija, kad vaikai – tai jų nuopelnas, nors iš tiesų reiktų pamatuoti, kiek jų nuopelnas yra tų vaikų traumos, ir kiek iš jų gyvens sėkmingai, laimingai, savimi pasitikėdami, o kiek taps pašalpiniais, žemiausio sluoksnio tinginiais, nemokančiais mokesčių, arba dešimtmetį praleis psichoterapeuto kabinete.
Tai, ką maloniai plepa Akmenės rajono meras, yra aukščiausio lygio cinizmas. Jo skleidžiama vertybė – vaikai, auginami dėl stiklinės vandens senatvėje. Įpareigojimas ir našta, užkraunama šiems dar negimus.
Vaikai nėra užsiauginami tarnai, kurie senatvėje užpakalį privalo pašluostyti. Ne tik neprivalo. Daug vienišų senukų galėtų paskaičiuoti, kiek vaikų turi, ir kiek jų juos aplanko, paremia, pasirūpina. Taigi, vaikai nėra ir negali būti senatvės garantu. Ne tik emocine prasme, šeimos lygmeniu. Niekas negarantuos, nei kad tas užaugęs vaikas Lietuvoje liks, nes neprivalo, nei kad jis mokesčius mokės. Šitai, nors ir privalo, daro ne visi. Ir kadangi Seimo nariai lygiai taip pat neretai tarpsta tame, kas jiems nepriklauso, tai smerkti čia net nėra priežasties. Prastas pavyzdys negali mokyti.
Žmonės be vaikų gal ir neužaugina tariamo jo pensijos mokėtojo. Bet jie ir valstybės gėriu pasinaudoja mažiau. Vaikų augintojai gauna įvairių, nors ir nepakankamų, išmokų, jie išnaudoja darželių, mokyklų krepšelius, dažnai ir dažniau naudojasi valstybinių poliklinikų paslaugomis ir taip toliau.
Vaikų neturintys dėl tokio pasirinkimo, neretai gyvena puoselėdami savo poreikius, ir gyvena jie finansiškai neblogai. Juk viskas – jiems, nereikia dalintis, nėra kam beatodairiškai taupyti. Kol neturėjau vaiko, lankiausi praktiškai vien tik privačiose gydymo įstaigose, nepaisant to, kad moku Sodrai. Taip greičiau. Maloniau. Ir taip darė kone visi mano draugai. Bevaikiai rečiau naudojasi valstybės gėriu, o dar galima rasti tyrimų ir apie tai, kad sveikata jų geresnė ir gyvena jie ilgiau.
Į abejus vartus galima primušti įvarčių skirtingai pavarčius. Todėl aišku tik viena: valstybė negali kištis į asmeninius žmonių pasirinkimus. O jei nori paskatinti pokytį, tai galima daryti tik teigiamai skatinant žmonių grupę. Kaip ir sakiau – nors šaligatvius vežimais pravažiuojamus parūpinkite ir tada jau laukite tų pabiručių.
Bet kam aš čia aušinu burną. Juk Mitrofonovas ir pats prisipažino be prasmės perdžiantis į vandenį. Šeriantis krokodilus ir besirenkantis taškus.