2018-aisiais Floridos valstijoje tuo metu dar aštuoniolikmetis Cameron Herrin su savo nauju ir puikiai atrodančiu „Ford“ Mustangu nusprendė „prasilėkti“. Įsisodino brolį, paskambino draugui, kuris tuoj prišoko su savąja mašina ir išlėkė jie laimės ieškoti. Bet laimei tada ne sezonas buvo ir rado jie tik nelaimę.
Kalbant paprastai, trys kvailiai nusprendė palenktyniauti judrioje gatvėje. O kai kvailiai nusprendžia palenktyniauti, tai gero nelauk – visada iki pirmo stulpo. Jei tik stulpas – dar gerai. Tąkart tai buvo jauna mama – dvidešimt ketverių metų moteris – ir jos dukrelė – dar nė dviejų metų neturintis kūdikis.
Praėjus ilgiems metams, Cameron Herrin šių metų birželio mėnesį buvo nuteistas 24 metams kaliuzės. Nelabai teisine kalba kalbant, iš esmės jaunuolis buvo nuteistas ne kaip už incidentą kelyje, o kaip už žmogžudystę. Ir iš tiesų, na, koks čia incidentas? Kokia čia nelaimė? Nelaimė, tai kai elgiesi kiek tik įmanoma pagal numatytas taisykles, bet vis tiek pasitaiko nuo tavęs nepriklausantis faktorius. Kažkas stipriai nenumatyto. Gal vairuotojui pasidarė bloga, gal oro sąlygos buvo tokios, kad nesugebėjai atsižvelgti, nors atrodė, kad atsižvelgi, gal koks žvėris iššoko į kelią ar panašiai. Kai leki dvigubai ar trigubai numatyto greičio ir mirtinai suvažinėji žmogų, tai nėra „ups, netyčia“.
Kaltinamojo pusė išsisukinėjo, kad aštuoniolikmečio smegenys dar nėra galutinai susiformavusios ir jis negalėjo suprasti pasekmių. Bet jei tu negali suprasti pasekmių, tu negali vairuoti. Nesugebėti suvokti – tai iš esmės nieko tokio. Vieni mes nelabai gaudomės skaičiuose, kiti – kokiuose nors fizikos procesuose. Nieko čia gero, bet ir tragedijos nėra. Bet jei tu, pavyzdžiui, neišmanai žmogaus anatomijos ir medicinos apskritai, gal tu geriau nebandyk draugui išoperuoti apendicito, ką? Taip ir su vairavimu. Jei laikai vairą, būk malonus, suvok, kad čia ne su dantų šepetėliu burnoje pamakačelinti (šitą žodį išmokau iš puikios dainininkės Giedrės Kilčiauskienės, platinkite jį toliau, lai sklinda).
Taigi, ko verkia Z karta? Prisėskite. Jie rauda, nes Cameron Herrin yra gražus, o mama ir dukra jau vis tiek mirė, tai kam čia dar jam gadinti gyvenimą? Taip, todėl ir sakiau prisėsti. Skaičiau net tokių pasisakymų, kad aukos buvo nutrenktos tokiu stipriu smūgiu (dėl didžiulio greičio), kad vis tiek nieko nepajuto. Tai ką, sako jie, laiko gi jau neatsuksi. Pačiam jaunuoliui akys išsprogo kaip lėkštelės, išgirdus apie gražius 24 metus. Nesitikėjo – juk pasaulyje jo sekėjai net protestus rengia, plakatus rodo, dainas dainuoja, tai kaip čia dabar suprasti?
Cameron Herrin, kaip išaiškėjo tyrimo metu, ne šiaip iš dangaus vieną kartą nusprendė spustelti greičio pedalą, ligi tol kelyje buvęs daugiau angelas nei žmogus. Ne, pasirodo, įprotis stipriai viršyti greitį per neilgą jo vairavimo patirtį buvo pasikartojantis elgesys. Ir tik laiko klausimas buvo, kada tai taps tragedija. Juk tai – tik galimybių teorija. Kuo daugiau sėdi automobilyje, tuo didesni šansai papulti į avariją. Kuo dažniau viršiji greitį, chuliganiškai elgiesi, tuo didesni šansai papulti į avariją ir tuo didesni šansai, kad avarija bus skaudi, ne šiaip šoną nubrėš, kur paspjaudysi ir nebesimatys.
Kas tuo tarpu vyksta pas mus, Lietuvoje?
Štai, vakar portalai pranešė, kad praeitais metais girtas už vairo sėdęs ir 185 km/h skraidęs Tomas Jančiūnas, pražudęs aštuoniolikmetį ir amžinam skausmui pasmerkęs jo tėvus, seseris ir brolius, nuteistas šešeriems metams. Ir jis nėra žmogžudys. Nė nuotraukos neparodys, nes neduok Dieve mes jį įžeisime. Teisėja Daiva Jankauskienė sako, kad vargšas gi nelabai suprato ką daro: „„Bylos aplinkybės rodo, kad T. Jančiūnas, nors ir šiurkščiai pažeidęs KET reikalavimus, veikė neatsargia kaltės forma – jis, būdamas neblaivus, tamsiu paros metu vairuodamas transporto priemonę, kuria viršijo leistiną greitį, suvokė rizikingą ar net pavojingą savo veikos pobūdį, tačiau nėra pagrindo išvadai, kad jis suvokė, jog jo veikos padariniai yra labai tikėtini ar net neišvengiami.“
Teisėja, sakykite, ar gerai supratau, kad jei tamsią naktį, po kelių butelaičių tauriųjų gėrimų kam nors užsimanysiu šauti į galvą, tai galėsiu apsiginti sakydama, kad nors suvokiau, kad čia nelabai gerai – nemaloniai vis dėlto elgiuosi – bet iki galo nesupratau, kad mano veikos padariniai yra labai tikėtini ar net neišvengiami?
Teisėja teigia, kad vargšutis labai gailėjęsis, tik kažkodėl net keletą kartų melavo duodamas parodymus. Iš pradžių apskritai su draugu apsimetė nevairavę, sakė, kad vežė kažkoks nepažįstamas žmogus, kuris išnyko lyg dūmas ir nuo tada niekas jo nebematė. Toks gailestis, tai atleiskit – kaip mirusiam persti užsimanyti. Tai kada ta sąžinė prabudo? Po pusės metų? Juo labiau, kad nusikaltėlis jau teistas ne tik už greičio viršijimą, bet ir už vairavimą išgėrus. Aš vis galvoju, teisėja, kokioje jūs planetoje gyvenate? Ar mūsiškėje? Kai skaitau tokius kliedesius, mane apima toks nenusakomas jausmas – suprantate, man rodo į žolę ir sako, kad ji mėlyna, o juk aš visą gyvenimą maniau, kad žalia. Ir dabar matau – na, žalia ji, žalia. Bet mane tikina kitaip. Tai va ir čia – atrodo, na, vairavimas girtam, lekiant kažkokiu nesąmoningu greičiu, kokiu nereiktų lėkti ir blaiviam, net ir autostradoje, ir nekalto žmogaus pražudymas man atrodo vienareikšmiškai blogai. Tiesiog mano galvoje taip susidėlioję – gi negali tai kažkam atrodyti nieko tokio. Ir tada man sako: „Nieko tokio.“ Suprantat? Neapsakomo kvailumo jausmas.
Aš tikiu teisine sistema – nors tokie atvejai, žinoma, to tikėjimo nesustiprina. Bet bendrai kalbant, aš tikiu, kad žmonės turėtų aiškintis santykius teise pagrįstais būdais. Netikiu, kad Linčo teismas pasauliui duoda ką nors gero. Taip pat tikiu, kad nusikaltėliai nepraranda pagrindinių žmogaus teisių: jų negalima mušti, prievartauti, ant jų spjaudyti, jie turi pavalgyti ir atsigerti, turėti kur atlikti gamtinius reikalus. Turėti teisę į kažkokį tobulėjimą. Tuo aš tikiu, nes paleisti į laisvę spardytą ir visiškai socialinius įgūdžius praradusį žmogų, mums patiems nieko gero. Po to tarp jų reikia gyventi. Taigi, aš manau, kad žmogaus nusikaltimą nagrinėja, bausmę skiria ir ją pritaiko pagal teisinę sistemą ir tai yra gerai bei pakankama. Tikiu, kad bausmę atlikęs žmogus turi teisę bandyti iš naujo. Bet netikiu, kad žmonės po tokių didelių nusikaltimų turi teisę gyventi lyg niekur nieko ir gauti viso labo šešerius metus kalėjimo, kas realybėje gaunasi gal kokie ketveri.
Susidaro įspūdis, kad mūsų šalyje chuliganiškas vairavimas yra skatinamas. Nes štai 24 metai kalėjime gražiam ir populiariam jaunuoliui įkvepia atleisti koją nuo gazo ir išgėrus išsikviesti taksi. O geriausiai – eiti miegoti.