Yra žmonių, kurie nori apie tai kalbėti dėl savų priežasčių, tačiau dauguma moterų, žinote, turi krūtis visai ne tam, kad apie jas kalbėtų. Ir ne tam, kad jas kas nors pabrėžtų. Ir, nepatikėsite, jas turi visai ne dėl vyrų ir jų komentarų. Jei patinka vyrams, ypač savam, gerai, nieko čia gėdingo, vis dėlto, krūtis moteris turi dėl elementarių fiziologinių priežasčių, apie kurias turėjo pasakoti mokykloje ir tikrai ne vienoje paskutinių klasių.
Gerai jau, jei kalbėsime apie senus senus laikus, kai moterys rinko žoles ir maišė viralus ant laužų, o vyrai medžiojo bizonus plikomis rankomis, krūtys galėjo dar menkai evoliucijos paliestam vyrui byloti apie moters brandą bei vaisingumą, gebėjimą išmaitinti vaikus, kitaip sakant, patraukti pratęsti giminę. Tam tikra prasme – vilioti. Tačiau šiandien iš vyro tikimasi šiek tiek daugiau nei iš beždžionės medyje su bananu dantyse. Norisi tikėti, kad evoliucija žmogų palietė kiek labiau, išaugo emocinis intelektas ir nors krūtys gali vilioti – visiškai nereikia gėdytis to, kas patinka – bendras lūkestis būtų toks, kad pamatęs moterį, kuri turi krūtis, vyras nepradėtų šaukti ir badyti pirštu: „Papas! Papas!”
Šiais laikais krūtys vilioti gali, bet būdami gerokai labiau pažengę, tikiuosi, suvokiame, kad visų pirma, tas vaisingumas nebėra toks vienareikšmiškai trokštamas – jau nebereikia pagimdyti dvidešimties vaikų, nes anksčiau tai reiškė, jog devyniolikai iš jų mirus nuo virusų, priešo ar tiesiog įvairių nenumatytų atvejų, dar turėsi vieną likusį giminės pratęsėją. Šiandien užtenka pagimdyti vieną ir dauguma atvejų jis išgyvena bei giminę pratęsia – ačiū higienai bei skiepams, o taip pat aukštam pragyvenimo lygiui. Taip pat egzistuoja medicininė pagalba poroms, kurioms sunkiai sekasi pastoti. Antra, ne visi nori vaikų – ir moterys, ir vyrai. Kai ką tokia mintis gąsdina, bet šitaip trokštamos partnerės įvaizdis taip pat evoliucionuoja. Nuo plačių klubų ir sultingų krūtų įvaizdžio, kaip trokštamiausių, būtinų atributų, tik labiau tolstama. Mylimus vyrus kuo puikiausiai susiranda ir beveik jokių iškilumų ir linkių neturinčios moterys. O juk ir plastinė chirurgija klesti, laisvai galima apsigauti, kūnas mažai ką reiškia. Na, o trečia, evoliucionavę vyrai (tie, kurie evoliucionavo), ieško ne tik vaikų gimdytojos, o gal apskritai ne gimdytojos. Jie ieško ir draugės, pašnekovės, įkvėpėjos, meilužės. Poreikiai kiek platesni nei to bizonų medžiotojo – šiandieninis vyras paprastai turi savo asmeninį, unikalų skonį ir skirtingus poreikius. Tuo tarpu ir pačią moterį bizonu sunkiai suviliosi.
Pasakoju jums tai, ką ir taip žinote, tačiau tik todėl, kad noriu paaiškinti, kodėl tikimasi, jog vyras, pamatęs krūtis, nesielgs kaip beždžionė – nes pasaulis pažengė. Jei kažkada išsikasti duobę vietoje tualeto buvo savaime suprantama, tai šiandien mieliau renkamės vonios kambarį su patogumais.
Taigi, XXI amžiuje galima sakyti, kad moteris turi krūtis, nes... tiesiog jas turi. Ar vyrai rankas, užpakalius ir penius turi tam, kad jiems einant gatve moterys švilptų, alptų ir pirštais badytų? Gal kokio kompleksuoto vargšo svajonėse taip ir yra – mergina pamačiusi jo penį nualpsta – bet iš esmės vyrai savo kūno dalis turi, nes tokie gimė. Ir jei kasdienybėje, kur nors gatvėje, darbe, o gal socialiniuose tinkluose, tos kūno dalys kaip nors ryškiai arba vos vos matosi, būtų visiškai normalu negalvoti, kad štai – šitą užpakalį jis garantuotai turi, kad aš jį pakomentuočiau. Išimtys taikomos vyrams, tiesiai į akis tau kišantiems savo bicepsą – jūs žinote, kad yra tokių žmonių, kurie vietoje savo profilio nuotraukos socialiniuose tinkluose įsikelia savo pasididžiavimą – raumenį.
Komiška, kad greičiausiai gatvėje niekas neatsisuktų į vyrą, nuoga krūtine, su sąlyga, kad tai vasara, bet moteris, kuri yra pilnai apsirengusi, bet per drabužius matoma, jog jos krūtys egzistuoja (o aišku, kad matoma – dauguma moterų turi krūtis), neretai bus išvadinta besidemonstruojančia. Na, juk ji prašosi to komentaro, to žodelio, to bandymo pačiupinėti, pakibinti, paspoksoti. Moterys turi atsiprašyti, kad turi kūną. Atleiskite mums.
Kaip jai padaryti, kad jos krūtys nesimatytų? Nusipjauti? Pasidėti į stalčių ir išsitraukti tik grįžus namo? Apsivynioti lipnia juosta ir apsivilkti plačius marškinėlius?
O kaip padaryti, kad atrodytų, jog neturi kojų? Kam to reikia? Tai aš ir sakau – kam to reikia? Kam reikia daryti, kad atrodytų, jog neturi to, kas yra visiškai natūralu, sveika ir priklauso tavo lyties žmogui? Taip galima daryti, jei pats jautiesi geriau – bet tam, kad kiti laikytų liežuvį už dantų ir seksualizuotų ten, kur tu pati jokio seksualumo nepageidauji?
Manau, kad tai greičiausiai susiję su gėdos kultūra. Ji kišama nuo seno. Ją bruka bažnyčia ir dorovės sergėtojai, bruka tėvai ir mokytojai – ir gėdina nuo seno. Kūnas – tai toks lyg ir slaptai trokštamas, bet gėdingas, kurį būtinai reikia prisidengti, nes kitaip bus labai gėda, reikia vadinti visokiais keistais vardais – mikiais ir peliukais – reikia saugoti, nes kitaip būsi suterštas. Tokioje kultūroje augusiam žmogui tikriausiai sunku neseksualizuoti kūno – nes jis su juo tik tokį santykį ir teturi – begėdišką, ištroškusį ir laukinį. Kaip gyvuliukas. Kaip tie mažamečiai ekskursijose, muziejuje pamatę nuogą biustą kikenantys ir rodantys pirštais.
Emociškai išsilavinęs žmogus irgi pastebi tuos pačius dalykus. Pavyzdžiui pamatęs gatvėje Dalią Grybauskaitę jis greičiausiai taip pat užfiksuos šitą vaizdą – o, čia mūsų Prezidentė. Pamačiau. Štai, kaip atrodo realybėje. Einu toliau savo keliu. Bet socialinių įgūdžių stokojantis žmogus ne tik užfiksuos – jis sustos, išsižios, spoksos tol, kol akys trauks, gal net rodys pirštu, o galimai ir pradės šaukti: „Taigi čia ta! Nu kaip ji – ponia Grybauskaitė! Bet tai tu matai, per televizorių aukštesnė atrodė!”
Taip ir su tomis krūtimis – jos yra, tu tai matai. Gal tau jos patinka, gal tau jos nepatrauklios, o gal tau nusispjauti. Bet tu to neišreiški žodžiu – tarp smegenų ir liežuvio pas socialinius įgūdžius turintį žmogų yra tarpinė stotelė. Balsu visą minčių srautą kalba sutrikimų turintys žmonės.
Žinote tuos vyrus, kurie stovi mašinų aikštelėse ir praeinančias merginas kviečia „kis kis kis kis kis“? Arba tuos, kurie pypina ir šaukia „agirdž, pupa“? Kaip jums jie atrodo? Taip – atrodo taip pat, kaip ir tie, kurie gatvėje ar kur nors socialiniuose tinkluose leidžia tau suprasti, kad jie pamatė tavo krūtis kūno dalį – mirkt mirkt. Hihihi. Papai papukai. Arba, kaip man vienas neandertalietis buvo parašęs – kibinukai.
Ar per daug noriu, iš jūsų prašydama nors šiek tiek socialinių įgūdžių? Tai, ką sakote į ausį savo mylimai moteriai, ir jai patinka, nereikia sakyti nepažįstamam žmogui gatvėje. Taip pat ir keiktis yra sveika, bet padoru būtų ne per laidotuves ir ne darbo pokalbyje. Arba juokauti apie bombą visai normalu prie draugų, bet ne oro uoste.
Sveikinu išklausius pirmos klasės bendrų elgesio normų kursą.