Štai koks didus tas žmogus, aukštesnioji egzistencijos forma.
Bet žiūriu aš į tą nepriekaištingą dievo kūrinį, vadinamą net stebuklu, ir galvoju, kad kartais net purve besiturškiantis priputęs paršas būna švaresnis, sudėtingesnis ir kultūringesnis gyvis.
Pavyzdžiui, kai buvau vaikas ir nepadėkodavau už kažką, ką tėvai man nupirko ar tiesiog padavė, mama man kriuktelėdavo. „Kriukt”, – sakydavo. Taip mintinai iškokau visus „ačiū”, „prašom”, „atsiprašau”, „laba diena”, „viso gero”, „ar galėtumėt” ir panašiai. Bet panašu, kad dalies mamos nekriuksėdavo ir dabar, pavyzdžiui, prekybos centrai pilni pardavėjų, kuriems žiūri į akis, sveikiniesi, o jie tyli. Pakartoji – nusisuka. Esu tikra, ir klientų tokių esama, tiesiog visada buvau kitoje barikadų pusėje, iš šios ir pažvelgti man paprasčiau bei įprasčiau. Vienaip ar kitaip, mes namuose tokius žmones moliais vadindavome.
Arba pakelėje besišlapinantys, ant kelio besiskrepliuojantys dėdės bei tetos. Važiuoju kažkada vasarą pro ežerą, o ten matyt pliažiukas kažkoks, daug žalių, kibiro spalvos ir tamsiai mėlynų passatų suvažiavę. Pasuku galvą – ir visai čia pat, po akimis, linksmą, energingą čiurkšlę matau. Dėdė nė nepasivargino paeiti kur į krūmus – gal visi buvo apgulti įkaitusių porelių – ir keliais šimtais gramų pasilengvino gyvenimą čia pat, užpakalį iškišęs dar ant važiuojamosios kelio dalies, aplinkui zujant vasaros malonumų ištroškusiems vaikams ir jų tėvams. Kaip išsitraukė, taip ir susikišo atgal, be gėdos, skubos ar didelių apmąstymų, kaip paukštis, lengvai paleidęs žarnų turinį skriedamas danguje ir rūpesčių neturėdamas.
Kaip ir ta močiutėlė, riebų skreplį ir snarglį paleidusi praeiviams po kojomis. Pūstelėjusi, švilptelėjusi ir vėliau nerūpestingai nukračiusi snarglėtus pirštus. Tiesa, kartą viena tokia nepasigėdijo ir tiesiog prekybos centro koridoriuje nosiai laisvę duoti. Tikriausiai viena tų, kuri pasislėpusi už gėlių buketų feisbukuose baisisi kitam išsprūdusiu keiksmažodžiu ir, žinoma, gėjais.
„Neplauk, dar tėtis iš tos pačios pavalgys”, – sako ūkiška šeimininkė, keliais po namus dulkių ieškanti, kai ateina svečiai, bet namiškiams pakišanti kito išėdas ir nugleiziotą lėkštę. Sutaupys vandens dviems lėkštėms ir maždaug dvidešimt sekundžių, o laiką ir finansus protingai panaudos. Na, panašiai, kaip nenuleidžiant vandens pasišlapinus, nes po tavęs dar ant didelio eis dėdė Vacys. Nei jiems smirdi, nei jiems nemalonu būti tarp svetimų myžalų – na, būkite jūs nors truputį paprastesni!
Suprantu, kad kai kurie elgesiai ateina iš labai sunkių laikų. Iš skurdo ir nepritekliaus, iš negalėjimo ir pilkos nykumos, kurie reikalavo suktis taip, kaip išmanai, kad išgyventum. Žinote, buvo laikai, kai iš vagonų visus išstūmė į pliką lauką atlikti gamtinių reikalų. Vienas prie kito, be jokio privatumo. Kad žmonės žinotų, jog yra ne daugiau nei gyvuliai garde, kad tame lauke paliktų savo orumą, drąsą ir suprastų, kas čia šeimininkas. Visa tai ruskiai padarė mano ir jūsų seneliams, tėvams, proseneliams. Ir jiems gal tikrai reikėjo valgyti iš vienos lėkštės, juolab, kad tada pagrindinis klausimas buvo kaip į tą lėkštę kažką įdėti. Kad ir lupenų.
Bet kaip tai, ką darai iš gryniausio reikalo išgyventi, liko dabartyje – sunku suprasti. Ir kaip žmogus, atrodo, sutvertas kurti ir klestėti, garsiai atsiraugėja ir ramiai numeta šiukšlę gatvėje dabar, šiame amžiuje, kai visko iš tikrųjų pakanka, kai yra laiko pagalvoti apie daugiau nei elementarius bazinius poreikius, neįsivaizduoju.
Anądien eina pora, jaunimėlis su dredais, iškrenta butelis iš jų rankų. Tie pažiopso ir nueina. „Moliai!”, – noriu šaukti. O juk atrodo taip šiuolaikiškai, lyg žinodami visas tiktokų madas, aplankę kiekvienas LGBTQ+ eitinynes ir garantuotai balsavę už Laisvės partiją. Primena vieną progresyvią ministrę, atstovaujančią tuos pačius ką tik aprašytus progresyviuosius, kuri man prieš nosį priest porą metų kavinės eilėje užkišo ilgą eilę savo draugelių, bendražygių, atėjusių vėliau.
Paprastumas yra uždaras ratas. Jis prasideda nuo tujinimo, nes nesupranti, ko čia taip susireikšminti ir užkomplikuoti reikalus, nors iš tiesų žodis po savimi neša pasaulėžiūrą, ribas, santykio formavimą, socialinių normų supratimą – visas vertybinio pagrindo sudėtines dalis. O vėliau tęsiasi pamąstymais, kam lovą kloti, jei vakare eisi gulti. Kam užpakalį valyti, jei ir vėl norėsi į tualetą. Kam po savęs susitvarkyti, jei daugiau į tą vietą negrįši. Kam sveikintis, jei išeisi.
Nekeista, kad ilgainiui paprasto žmogaus egzistencija netenka prasmės ir gyvenimas iš tiesų atrodo tik sukimasis rate. Jei neįprasmini savo kasdienybės smulkmenų, tik lauki, kada, kaip Selo koncerte, nugriaudės daug garso ir šviesų, o tų gyvenimo fejerverkų gali daug ir nepasitaikyti, nenuostabu, kad jautiesi dulke, sistemos sraigteliu ir nieko verto dėmesio tarp gimimo ir smerčiaus tu nepamatai ir nepajunti.
Todėl mažai ko taip nenoriu ir nemėgstu, kaip buvimo „paprastu žmogumi”. Paprastesniu. Jei jau išlipome iš medžio ir pasiskelbėme vertingiausiais, tai šitaip susipaprastinti visai nepridera.