Toks sezonas, kai iš pakampių pradeda lįsti visokie emocinio išsigimimo parazitai. O gal tiesiog nemylimi, neprižiūrėti vaikai.
Pažįstu vieną mergaitę, dabar jau moterį, kuri pasakojo, kad kai buvo maža, išeidavo su draugais į lauką. Ir vienas po kito, vakarėjant, draugai traukdavosi iš kišenių telefonus šiems vibruojant į šlaunį. Mamos jiems skambino, tėčiai ieškojo. Liepdavo jau grįžti. „Ar tu matei kiek valandų?“, – klausdavo. O jai, tai merginai, niekas neskambino. Ji buvo iš tų, kurie patyrė svaiginančią laisvę, apie kurią mano svajojantys vaikai ir paaugliai. Šeima iš pažiūros nebuvo kažkokia asociali. Bet teisus tas, kuris pirmas pasakė, jog niekas nežino, kas namuose vyksta už uždarų durų.
Žinote, ką toji mergaitė, darydavo? Apsimesdavo, kad skambina ir jai. Kad atrodytų, jog ir ji kažkam rūpi. Nes toks tėvų darbas: būti šalia. Žinoti, ką veikia, kuo užsiima ir kuo gyvena tavo vaikas. Ir retkarčiais (o gal dažnai?) kažko neleisti. Vaikams reikia brėžiamų ribų, taisyklių, priežiūros. Kokiu būdu tas ribas brėši – jau kitas klausimas. Vieni brėždavo diržu ir tai – anaiptol ne auklėjimas. Tai smurtas. Bet griežam su taisyklėmis ir ribomis galima būti ir be smurto.
Apie ką aš? Tai sproginėjančios bombeškės, tai neprižiūrėti vaikai. Apsispręsk tu, Leščiauskaite. Pirma savo pagimdyk, tada aiškink. Ai, pala (šypsenėlė šypsenėlė, mirksniukas)…
Tiesa ta, kad po gatves trainiojasi labai daug vaikų, paauglių. Šlifuoja šaligatvius, kaip mano tėtis vadina. O iš neprižiūrėtų vaikų labai dažnai išauga jaunieji, paskui senieji chuliganai. Jei pasklaidysime sunkių nusikaltėlių gyvenimo puslapius, jie paprastai metai iš metų taupė lengvesnius nusikaltimus, agresijos protrūkius, pavojingą elgesį. Retai kada iš ramaus, niekam neužkliuvusio, konvenciškai gero žmogaus užauga žvėris.
Suvaldyti nevaldomą reikia turėti drąsos ir kantrybės. Dalis tų paauglių yra nevaldomi, nes puikiai žino, kad niekas jiems nieko nepadarys. Ar įsivaizduojate, kaip neturi ko prarasti žmogus, kuris nieko nebebijo? Baudos jam tiesiogiai neskirs, nes jis – nepilnametis. O ir pinigų neturi. Negali atimti to, ko nėra. Nuvilti tėvus? Tėvai nesidomi, kur jų vaikas leidžia tamsius vakarus, ką tu ten nuvilsi? Gal net dar geriau – gal dėmesį atkreips. Sumenks karjeros galimybės? Apie ateitį jie negalvoja ir nesvajoja.
Šių dienų pasaulis leidžia tau svajoti būti kuo tik nori – nors ir keliautoju mėnulyje. Ir jei mano vaikystėje šitai atrodė paika, dabar tai – visiškai realu. Žmonės uždirba žaisdami kompiuterinius žaidimus, valgydami saldumynus ir neprašydami darbo iš kitų. Šiame pasaulyje tu gali būti kuo tik nori, kiek tik skraidina tavo fantazija. Bet jie nenori nieko, nes jiems ko gero niekas nesakė, kad galima ir pavyks.
Neseniai Vilniaus Sporto rūmuose siautėjo paaugliai. Net matydami, kad juos gaudo policija, nesiliovė. Energija didelė, kūnas – jau galingas, smegenys ir branda – kaip skruzdės kakutis. Pavojingas derinys, kai šalia nestovi tvirti autoritetai, mama ir tėtis. Tokie vaikėzai man atrodo patys pavojingiausi, nes visi faktoriai, kurie galėtų riboti – išjungti. Socialinio atstūmimo rizika, reali bausmė – niekas nebaisu. Ypač pastarasis. Jie juk nebaudžiami. Pirštuku pagrūmok, tai jis tau faką parodys. Ir žiūrėk dar, kad peilio neišsitrauktų.
Iš ten pat atkeliauja prieššventinio ir pošventinio laikotarpio problema. Petardos. Bombioškės. Ką daryti su tais vaikais ir paaugliais, kurie sprogdina ir pabėga? Pagauti? Galima. Ir ką tada? Negi muši? Kviesti policiją? Irgi galima, jei teiksis atvažiuoti, teko šį rudenį kviesti, matant agresyvų, į laiptinę įsilaužti bandantį, prie žmonių besikabinėjantį asmenį. Pusantros valandos laukėme, atsibodo ir nuėjome miegoti. Bet net jei atvyks – kas tada? Suras tėvus. Ir kas toliau?
Mes labai daug kalbame apie tai, kad reikia turėti vaikų, kad žmonės jų turi vis mažiau, bet po to, kai vaikas jau yra pagimdytas, tarsi pamirštame, kad jis egzistuoja. Politikams reikia fakto – skaičiaus. Kai kurie tėvai irgi tiesiog užsideda kryžiuką: pasodinti medį, pastatyti namą, padaryti vaiką. Taip, labiau padaryti nei užauginti.
Tos petardos mėtomos net ant žmonių. Praeivių. Ir vienas ant kito. Ant gyvūnų. Sprogimų bijo vaikai, bijo gyvūnai. Laukiniai ir naminiai. Pažįstu žmones, kurių šuniui sustojo širdis, nes kažkoks degeneratas, jau po švenčių, vaikštant palei kojas paleido bombioškę.
Nemanau, kad turėtume susitaikyti su faktu, jog apie gruodžio ir sausio mėnesius miestų gatvėse pasidaro nesaugu. Nepaisant to, kad liberalumas tikrai gali būti privalumu, kvailių rankose jis tampa visai nenorimu reiškinių – anarchija. O karaliaujant anarchijai siautėja nusikaltėliai. Tokie, kokiais bus labai didelė dalis užaugusių petardų sprogdintojų.
Tai gal nueikite, patikrinkite savo vaiko kišenes, kuprines ir palovį?