Nors vyrai turėjo kitų prigimtinių prievolių – pavyzdžiui, eiti į kariuomenę ir, dažnai, į karą, kas ko gero vargiai sulyginama su bet kokiu kitu sunkumu, – reikalavimai jų kasdienybei iš esmės buvo mažesni. Žinoma, jiems dar reikėjo neverkti ir, pageidautina, mokėti pataisyti kažką namuose. Bet būti apsibezdėjusiam, girtam, beleką apsirengusiam ir ne aukščiausių intelektinių pasiekimų iš esmės nebuvo gyvenimo tragedija. Kaip ir padaryti vaiką, dirbti fizinį darbą ar priaugti pilvuką ar turėti vyriškas krūtis. Gal ne Apolonas toks vyras, bet už beždžionę gražesnis. Juk žinote tą pasakymą.
Iš esmės moteriai didesnę dalį gyvenimo reikėjo būti gražiai, skaisčiai ir pavyzdingai. O tas grožis – tai kaip jau visuomenė pašvilps.
Na ir pašvilpė, kad, pavyzdžiui, moters krūtys, tam, kad jos būtų gražios, turi būti prilipusios kažkur prie smakro. Fiziologiškai sveikos ir normalios moters krūtys gali būti beveik bet kur – net kažkur prie bambos – tik ne prie smakro. Nes svoris, koks jis bebūtų, sveria žemyn, o ne kyla aukštyn, tokie tai fizikos pradmenys.
Bet pašvilpė – ir lekia pagal komandą moterys keliančių liemenėlių pirkti. Operuojasi šviežios mamos vos pagimdžiusios, kad tik grįžtų viskas į vietas ir dar truputį aukščiau. Net plastinių operacijų paketas yra: „mommy makeover” – toks mamos remontas, kur pakelia krūtis, atlieka pilvo plastiką, pasiurbia kažką, palipdo.
Aš nesakau, kad taip negalima. Yra toks angliškas pasakymas: „Whatever floats your boat” – kad ir kas plukdo tavo laivą, kitaip sakant, gali daryti viską, kas daro tave laimingu ir tau veikia. Tik ar žmogus nors kartą iškelia klausimą, kas pasakė, kad tos krūtys turėtų būti kažkur, kažkokioje numatytoje vietoje? Ir kodėl tik taip yra atseit gražu? Kodėl tai atrodo taip baisu ir nepriimtina?
Bendras konsensusas, savaime suprantama, visuomenės normos – sakysite. Bet, pavyzdžiui, jei vaikus parodysi dvi krūtis, vienas – šiek tiek patįsusias, o kitas – prilipusias kiek aukštėliau, ir paklausite, kurios geresnės, jis greičiausiai nesugebės įvertinti tais pačiais standartais. Kaip vaikas nežino, kad juodaodis žmogus kažkuo prastesnis (neprastesnis, apeliuoju į rasizmą, kurio žmonės kažkada išmoko), kaip vaikas nežino, kad būti gėjumi – dalyje visuomenės nepriimtina, kaip nežino, taip jis nežino, kokios krūtys yra geros krūtys. Nes visos krūtys yra geros, jei jos neserga. O kai serga, jos ne tiek blogos, kiek prašosi gydymo. Bet prigimtinai vaikui negražu yra tai, kas serga: kas nušašę, žaizdota, pūva ir panašiai. O šiaip – krūtis yra krūtis.
Viso to vertinimo išmokstame ne todėl, kad tas bendras nutarimas, bendri standartai būtų geri. Kažkada mušti žmoną ar neleisti moterims balsuoti buvo absoliučiai normalus standartas. Niekas nekvestionavo: buvo nuo seno ir gerai. Prisiminkite, su kokiu aršumu buvo sutikta mintis, kad vaikų mušti negalima – prisiminkite, nes tai buvo dar visai neseniai. Argumentas buvo „visi gavome ir žmonėmis užaugome”. Kitaip sakant – taip pasaulio surėdyta. Nors iš tiesų – nesurėdyta. Gamtoje gyvūnai niekada sąmoningai fiziškai neskaudina vaikų, niekada, jokiu būdu.
Taigi, grožio standartai buvo įdiegti tikrai nebūtinai pagal kažkokį teisingą matą. Ir, tiesą pasakius, jau akivaizdu, kad pagal neteisingą. Juk supratimai keičiasi, keičiasi mados. Kaip gali pasitikėti kažkuo, kas šiemet – karščiausia tendencija, o kitąmet bus pajuoka?
Atsiminkite antakių viražus. Kažkadaise visos pakrikome ir išpešiojome savo antakius į siūlų, kai kada per sudrebėjusią ranką, iš užpakalio augančią, pavirtusius į spermatozoido formos kringelį. O taip juk buvo laikoma labai gražu. Aš labai gerai atsimenu, kaip mano klasiokės juokėsi iš storų storų, juodų, ryškių mano mamos antakių. Ir aš tada galvojau: o viešpatie, o Gvadalupės mergele, kokie jie stori, kaip kokie tankūs ir gūdūs Dzūkijos miškai. Tada užaugau, grožio supratimas pasikeitė, atsiauginau natūralius, tankius, storus antakius, kurių man pavydėjo visos, kam, deja, nebeataugo. Ir pamačiau, kad mano mamos antakiai irgi nebuvo tokie jau stori. Vidutiniai. Gražūs, tankūs, ne siūlai, bet ir ne du riebūs minusai, besimatantys iš kitos planetos.
Tai kaip galima pasitikėti tokiais grožio standartais, kurie kinta jei ne kas metus, jei ne kas dešimtmečius, tai bent jau kas amžių ar kelis? Kodėl kažkas gali nusakyti gerą rūbų dydį, teisingą krūtų aukštį, gražiausią akių ir kūno spalvą? Kodėl mes nė neklausiame, ar tai teisinga, net, kai standartai prasilenkia su fiziologija, su sveiku kūnu? Pavyzdžiui, lentos plokštumo pilvas moteriai be išlygų su sveikata yra beveik neįmanomas. Gimda yra toks dalykas, kurio negali nešiotis kišenėje, todėl kur jau gamtos įdėta, ten ir yra. Ir ji ten įdėta saugiai. Ją turi saugoti sluoksnis. Ne tik odos. Be to, ji turi formą, ji užima vietą, ji gali būti šiek tiek iškilusi. Ir še tau – jau ne lyguma. O mes toliau skaičiuojame tuos milimetrus, bejuosdamos brūkšniuotą juostą aplink liemenį, klubus ir krūtis.
Ir toliau vaikus mokome tų grožio „tiesų”. Kad dar viena karta būtų nelaiminga, gnaibydama pilvą ar ant kojos augantį plauką. Kad baisėtųsi savo pačiu natūraliausiu egzistavimu. Ir sėdime sau pilvus įtraukusios, krūtis iki smakro pasikėlusios.
Nemylime nei savo vaikų, nei kitų moterų, nei, juo labiau, savęs. Ne taip retai girdžiu moterų nuogastavimus apie jų vaikų išvaizdą. O jūs pabandykite mylėti žmogų tokį, koks jis yra. Ir kodėl taip sunku? Nes galva pilna šitų tarakonų, kuriuos ir toliau auginame.