Kartais, labai kartais, tos dovanos pasitaiko ne tokios jau blogos. Kai kada – pritaikome buityje. Na, suvalgai tą vidutinišką šokoladą, aptrauktą nuspalvintu valstybinės įstaigos ar kokios nors farmacijos įmonės logotipu. Dažniau – nežinai kur dėti, o išmesti lyg nepadoru, taigi, nustumi giliai į lentyną, o po pusmečio, generalinės tvarkos įkarštyje, nepameni, iš kur tokią nesąmonę gavai. Kai kada liūdnai prasieini per kolegas, klausdamas, ar niekam nereikia (ne, niekam nereikia). Kai kas tai realizuoja per didelių šeimų Kalėdas, perdovanotą dovaną padarydamas kažkieno kito problema.
„Originalios verslo dovanos”, skelbia iškaba ant durų arba užrašas internetinėje svetainėje. O ten vis tas pats, ką jau jums išvardinau. Dar galima verslo partneriui, svarbiam svečiui arba darbuotojui nupirkti termosą, gertuvę, drobinį maišelį ar saldainių rinkinį.
Kalbant apie gertuves, pamenu save praėjusiais metais į virtuvinį stalčių grūdančią dar du tokius plastmasės gabalus, kurių sutalpinti nebepavyksta. Vieną anksčiau gavau iš automobiliais prekiaujančio kliento, dvi – iš gerbėjos, dirbančios su implantų gamyba, dar trys atkeliavo iš žemės ūkio ir gyvūnų pašarų sektoriui priklausančių įmonių ir iš Seimo nario. Per vienerius metus šitaip vien gertuvėmis užkišau virtuvę.
Nepasakysi, kad gertuvė – beprasmis daiktas. Kaip ir dauguma tų daiktų. Naudojamas gali būti ir raktų pakabukas, ir puodelis, ir bloknotas, ir ta pati gertuvė. Problema – kad tos dovanos yra bedvasės, betikslės, dažnai – prastų medžiagų arba dizainų. Kas nori rytinę gerti iš puodelio, ant kurio parašyta „Knystautų miesto savivaldybė”. Ir kas nori savo aplinką kurti iš kažkokių atsitiktinių, nieko nereiškiančių daiktų triukšmo.
Ar jūs įsivaizduojate, kokie pinigai nukeliauja į reprezentacinių išlaidų laukelį? Pavyzdžiui, pamenu, portalai praėjusiais metais skelbė, kad Seimo kanceliarija sudarė 100 tūkstančių eurų vertės sutartį dėl šokolado rinkinių su logotipu įsigyjimo. Linčiuoti kažko konkretaus net neverta, nes realybė panaši kasmet: tokiam niekalui kasmet išleidžiama arti apvalaus 100 tūkstančių, o kažkada planuota kone dvigubinti išlaidą.
Tokie rinkinukai naudojami, pavyzdžiui, oficialių susitikimų, vizitų metu. Kai vienas politikas įkiša niekniekį kitam, nors nė vienam jų šito nereikia.
Panašiai mėgstami visokie padėkos, garbės ir kiti absurdo raštai, išspausdinti ant brangaus popieriaus, kurių jokiam normaliam žmogui nereikia ir nereikės, nes jie nieko nereiškia, neturi jokio svorio, tik kuria CO2 pėdsaką ir naikina miškus. Norite, kad žmogus atsimintų jūsų susitikimą, renginį, projektą? Kartą metuose parašykite jam laišką, papasakodami, kaip jums sekasi, ir paklausdami, kaip sekasi jam. Bus efektyviau ir ekologiškiau. Nenorite tam žmogui skirti tiek laiko? Tai tada ir nevaidinkite, kad rūpi, prakaituotomis rankomis ir su brendžio bei kavos kvapeliu kišdami popiergalius.
Galima tęsti ir apie vizitinių kortelių mėgėjus, užkietėjusius įvaizdžio vergus, bijančius, kad į juos pažiūrės nerimtai – gal nes nieko iš tiesų rimto neturi pasiūlyti. Beje, kažkada vizitinės kortelės turėjo daugiau prasmės, bet jau daugiau nei dešimtmetį tikrai neturi.
Įmonės, institucijos, Seimas ir kas tik ne vis dalyvauja kažkokiose žaliosiose iniciatyvose, priima įstatytymus švaistymo mažinimui, mokosi rušiuoti, kalba apie taršą, šiukšles, apie gamybos, transportavimo metu gimstančią taršą. Ir tada užsiperka milijardus šlamšto, kurio niekam nereikia, stumdo jį iš kampo į kampą ir niekaip negali sustoti.
Aš visada sakiau, kad tikras tvarumas prasideda visai ne grandioziniuose planuose. Susirinkite šiukšles aplink save. Nustokite besaikiai pirkti viską, kas maloniai sublizgėjo. Nepasiduokite keturis kartus per metus besikeičiančioms madoms. Ir atsisakykite to, kas ne iš reikalo, ne dėl tikro, nuoširdaus noro, iš širdies, bet iš įpročio, nes kažkas kažkada sugalvojo, jog taip reikia.
Mintis, žinoma, iš fantastikos srities, bet ko gero mes nebesirautume plaukų, kaip Lietuvos gynybos biudžetą pritraukti iki tų 4 procentų, jei visos šalies reprezentacinės išlaidos keliautų būtent į tą biudžetą. Jei valstybinės ir privačios įmonės atsisakytų savo šokoladų, kalendorių ir bloknotų.
Taip be abejonės nebus, nes paprasti sprendimai valstybei netinka. Bet tikrąją tokių verslo dovanų ir reprezentacinių išlaidų svarbą greitai pamatytume, jei pinigus, skiriamus šitam chlamui, paverstume didesniais atlyginimais visuose sektoriuose. Su komentaru, kad štai, algos padidėjo – o jei kam reikės į susitikimą nunešti dovaną, tai, prašom, iš šitų ir pirkite. Tas žmonių įpareigojimas laisvam sprendimui ko gero reikštų, kad baigtųsi šventinis stumdymasis kalendoriais, o iš tiesų nuoširdžiuose susitikimuose ant stalų nugultų viena kita tulpių puokštė, kuponas į teatrą, kažkiek mėgstamo šokolado – bet ne per daug, ne bet kam, ne bet kaip.
Panašiai galvoju apie šventines ir ne tik įmonių dovanas darbuotojams ir šimtus „naudų”. Toks dalykas kaip „draugiškas kolektyvas” prie privalumų darbo skelbime apskritai yra vieno riebaus ir smirdinčio dalyko malimas. Bet kai bandoma kažką apžaisti dovanėlėmis, pradedant pledais ir nešiojamais telefonų įkrovikliais, baigiant sporto klubų abonementais ir tymbildingais, tai tėra triukšmas. Gerai, kai jis keliamas greta adekvačių atlyginimų, gal kai kam net visai smagu, bet dažniau – būtent juo bandoma užgožti juokingus atlyginimus ir realų gailėjimą specialistams.
Žinau, kad daugiau draugų susirasčiau, jei retkarčiais patylėčiau ir apsimesčiau, kad nematau. Bet, velnias, erzina mane niekalai už brangiai. Ir dar šypsotis reikia.