Mes žinome planą. Žinome, kas mūsų kišenėje arba rankinėje. Ir žinome, kaip tai pritaikytume.
Raktas? Su raktu galima durti. Telefonas? Iš telefono galima trenkti. Su smailiu segtuku galima besti akį. Kvepalų purškimas į akis taip pat turėtų bent jau trumpam apakinti ir sukelti diskomfortą. Kur kąsti? Kur spirti? Kaip greitai galėsi bėgti?
Man pasisekė, kad gyvenime niekas nebuvo manęs užpuolęs. Bet kiekvieną kartą, eidama tamsia gatve, aš žinau, ką daryčiau, jeigu.
Kai apie tai papasakojau socialiniuose tinkluose, buvo kelios dešimtys vyrų, kurie man parašė sąmoningai besistengiantys atsilikti nuo moters, jei jie tamsioje gatvėje – vienu du. „Kad parodyčiau, jog nesu grėsmė“, – sakė.
Tai skamba skaudžiai. Niekada iš arti nesutikau tų mitinių vyrų-kiaulių. Priešingai, vyrai paprastai man būdavo paslaugūs, geri, jautrūs. Žinoma, aš žinau, kad tokia kategorija tikrai egzistuoja, tačiau žiūriu ramiai, nes moterys-paršės – irgi savita rūšis.
Ir net blogai negalvodama, neturėdama kažkokio nuoskaudomis grįsto įsitikinimo, labai gerai žinau, kad ne šiaip sau galvoju, kaip laikyti raktą, kad būčiau pasiruošusi gintis. Taip yra ne iš paikumo, ne iš perdėto jautrumo, ne iš šizofreniškų epizodų. Tiesiog labai realiai yra ko bijoti.
Anądien prie jūros mane fotografavo trikampiais triusikais pasipuošęs praėjusio šimtmečio jaunikis. Labai gerai žinau, kad nufotografavo, esu tikra. Todėl labai akivaizdžiai nufotografavau jį pati. Ir tada pasitraukiau į kitą vietą. Mačiau paniką jo akyse. Ir kaip jis pasišalina.
Ar man skaudėjo? Ne. Ar tai man gali kažkaip apčiuopiamai pakenkti? Veikiausiai ne. Ar buvo šlykštu? Taip.
Moteris yra saugi tiek, kiek mes galime užtikrinti sukurtą civilizaciją. Rusijos vykdomas karas Ukrainoje skausmingai vaizdžiai tai pademonstravo. Ten, kur nebelieka taisyklių, moteris nebetenka daug daugiau saugumo nei vyrai.
Vyras – gauna kulką į kaktą. Ir nesupraskite neteisingai, tai yra baisu. Kautis yra baisu. Stovėti už savo tėvynę yra baisu. Būti atskirtam nuo šeimos yra baisu. Kęsti skausmą yra baisu. Bet moteris gauna ne kulką į kaktą. Arba bent jau ne tik. Moteris gauna ilgus, žiaurius, žodžiais nenusakomus kankinimus prievartaujant. Tenkinant dešimtis ir net šimtus iškrypusių išsigimėlių, kurie tėra sielų išnaros, nes sielos ten seniai nelikę, o gal nė nebuvę. Tenkinant jų iškrypusius norus kišti daiktus, deginti, net sprogdinti.
Moteris yra daug pažeidžiamesnė. Todėl moterys istoriškai labai dažnai su savimi turėdavo nuodų. Jeigu kas. Ir todėl, nors moters mūšio lauke idėja labai žavi, narsi ir prasminga, moterys dar kovoja ir savo moteriškuose mūšiuose.
Viena mano skaitytoja man labai vaizdžiai nupasakojo, kodėl toji baimė tamsioje gatvėje, vis atsisukinėjant per petį, ir netgi turint būdą pasižiūrėti taip, kad kaklas sujudėtų vos vos, neatkreipiant dėmesio, yra prasminga. Ją išprievartavo.
Labai gerai pamenu, kaip pienburnis policijos pareigūnas Livijus savo socialiniuose tinkluose prieš trejus metus savo socialiniuose tinkluose pasišaipė iš prievartos aukos. Jis parašė: „Mažiau lakt reikia ir raitytis. Ir nieko nebus“. Ožkų choras pritarė. Jiems atrodė normaliau, kad kažkas pimpaliuko nenulaikė per prievartą jo nesugrūdęs, o ne tai, kad mergina išgėrė ir pašoko. Daug normaliau prievartauti negu linksmintis. „Gi nepadooooru“, – gina prievartautojus ožkos.
Būtent dėl tokių apsišaukėlių sergėtojų, iš tiesų tiesiog negebėjusių įstoti niekur daugiau, kaip į policijos mokyklą, kur sustoja arti šimto procentų mulkių ir koks procentas užsispyrusiai tikinčių teisingumu, praktiškai moterų genetiniame kode užrašyta: saugokis. Žvalgykis. Niekas tau nepadės.
Tokie, kaip anas pareigūnas Livijus, įsivaizduoja, kad vyrai gali suteikti galimybę, kad „nieko nebūtų“, jei viskas veiks pagal jų sugalvotas taisykles. Bet moterims nieko bijoti nereiks ne tada, kai „nelaks ir nesiraitys“. Moterims bijoti nebereiks tada, kai absoliučiai niekada, jokiomis aplinkybėmis, ar jos laks, ar raitysis, ar be kelnių vaikščios, joms „nieko nebus“.
Nes, matote, tos visos sąlygos – labai slidus reikalas. Ar aš, pliaže viena pati sau ramiai begulėdama, apsirengusi maudymosi kostiumėlį, jau kažką darau ar dar ne? Man atrodo, kad nieko aš nedarau. O štai tajam jaunikiui iš praeitojo šimtmečio jau atrodė, kad fotografuoti mane leidimas suteiktas. Ir neabejoju, kad koks nors nepilno proto pareigūnas galėtų pasakyti, kad reikėjo kokia burka prisidengti, be to, vyrą atsivesti, tada jokių problemų nebūtų buvę. „Ir nieko nebus“, – sakytų jis.
Prievartautojui „priežastimi“ gali tapti ir tai, kad moteris turi krūtis. O jos, žinokite, matosi. Kaip matosi užpakalis, matosi kojos, matosi talija. Jei man skiriama užduotis visa tai slėpti, aš suprantu, kad yra ko bijoti. Nes kažkas sakys „kraipė užpakalį“, o jis, kai ten gamtos daugiau duota, tiesiog pats kraiposi.
Ir jokios neapykantos vyrams šis straipsnis neturi. Tas ožkų choras – įvairiomis lytimis pasipuošęs. Įvairiausiais amžiais. Įvairiausiomis socialinėmis klasėmis.
Kaip tik – labai nesąžininga, visiška nesąmonė, kad moterys turi bijoti vyrų. Ir jų pačių, ir tų absoliučiai normalių, jautrių, atsakingų vyrų atžvilgiu. Jiems, ką, manote, patinka jaustis potencialiu pavoju?