Didysis nesusikalbėjimas kyla ten, kur dalis visuomenės užsispyrusiai bando seksualizuoti moters kūną. Nes jei vyras vaikšto be marškinėlių, tai jis sušilo, sukaito, o gal šiaip ištreniruotu kūnu nori pasirodyti. Ir net jei jis iš tikrųjų vis dėlto nori pakaitinti merginų kraują – na, tai ir nieko tokio. Vyrui galima. Tuo metu moters buvimas be viršutinės kūno dalies rūbų rodykle rodo tiesiai į seksualumą ir tik į jį. Dalis visuomenės net kūdikio žindymo neseksualizuoti nesugeba, pamato krūties kraštelį ir pradeda kas rėkti, kas alpti, kas šlapius sapnus patiria. Ką jau ten kalbėti apie deginimąsi ar maudymąsi, kur, anot dalies žmonių, būti be maudymosi liemenėlės yra beveik prostitucija.
Žinoma, ne visos šalys bijosi moterų krūtų. Pavyzdžiui, Danijoje neseksualizuotas nuogumas apskritai nėra baudžiamas. Ramiai be maudymosi liemenėlės degintis ir maudytis galite Graikijoje, Italijoje, Islandijoje, Ispanijoje ir kai kuriose kitose šalyse. Bet, žinoma, yra tokių šalių, kaip Singapūras, kur kalba apie moterų buvimą be liemenėlės net nesisuka. Tiesa, ten, nepriklausomai nuo lyties, net ir savo viešbučio kambaryje ar namuose nuogas negali būti, jei yra nors menkiausia galimybė, kad tave kažkas pamatys. Kitaip sakant, jei kambaryje yra langas, rizikuoti būtų ypač neprotinga. O kas, jeigu neklausysite? Maždaug 2000 eurų bauda ir (arba) įkalinimas iki 3 mėnesių. Policija į jūsų kambarį ar namus gali įsiveržti be jūsų leidimo ir jus areštuoti. Priminsiu, kad be to tai yra šalis, kurioje vis dar egzistuoja fizinės bausmės – kažką prisidirbę galite būti, pavyzdžiui, nuplakti. Ir nors tai iš pirmo žvilgsnio išsimuša iš pagrindinės straipsnio temos, man visada įdomu žiūrėti, kas vaikšto greta vienų ar kitų įsitikinimų. Pasakyk, kas tavo draugas, pasakysiu, kas tu. Isteriško nuogumo vengimo draugas – fizinės bausmės. Tuo metu gyvenimo galimybe Danijoje ar Italijoje bent jau svajonėse susižavi ne vienas. Matyt, ten draugai – geresni.
Jei atvirai, aš pati nesu nudizmo gerbėja. Bet kai tai sakau, kalbu tik apie save – manęs nekaso kitos moters krūtys. Tiesiog aš pati nemėgstu nudistų pliažų, nenoriu nusimesti liemenėlės besidegindama, o idėja būti nuogalių pirtyje – net tarp draugų ar giminaičių – man nemaloni. Liemenėlės nedėvėjimas man nėra svajonė ir aš nesu iš tų moterų, kurios tik ir tesvajoja grįžusios namo ją nusimesti. Nemanau, kad tai, kaip elgiasi kiti, iškrypimas, anaiptol, tiesiog esu žmogus, su ryškiai išreikštu poreikiu į privatumą. Kūnais nesišlykščiu, priešingai – kai gražus, pasigrožiu, kai nelabai – priimu. Tame absoliučiai nieko dramatiško.
Tačiau šalia to, ką pasakiau, nesuprantu, kodėl turėtų trukdyti kitos moters noras pasideginti ar pasimaudyti be liemenėlės. Jei tas elgesys neseksualizuotas, o tai reiškia, kad moteris nepradeda aistringai pirštu vedžioti aplink savo spenelį žiūrėdama tiesiai jums į akis ir kviesti paėjėti kažkur toliau, vadinasi, jus jūsų niekaip neįtraukia. Jei jums jos krūtys negražios, jei nepatogiai jaučiatės greta tų krūtų, tiesiog nusisukate ar paeinate toliau. Nežiūrite. Maža, kas man negražu. Moterys, kurios kankinasi ir visos šlubos, sulinkusios bando pereiti senamiesčio grindiniu su ekstravagantiškais aukštakulniais, man negražu. Bet nė vienos negėdinu ir nesiekiu joms uždrausti laužyti savo pačių kojas. Man negražu ir vyrai, kurie nešiojasi tašytes, liaudyje vadinamas pederastkėmis. Bet net tarp mano artimųjų yra tokių žmonių ir, įsivaizduokit, man tie žmonės patinka. „Negražu“ yra legalus jausmas – jums neprivalo būti gražu, neprivalo patikti. Bet atsiminkite, kad jūs kažkam irgi negražūs – gal jūsų elgesys, gal išvaizda, gal drabužių pasirinkimas, o gal kalbėjimo maniera.
Aišku, visada lieka deramumo ir nederamumo klausimas, etika, etiketas. Bet ir čia viskas labai paprasta. Jei egzistuoja kažkoks oficialus aprangos kodas, natūralu, kad ir vyrai, ir moterys turėtų jo vienodai laikytis. Ten, kur nepageidaujami vyrai be marškinėlių, ten prisidengia ir moterys. Ten, kur pro marškinėlius neturi šviestis vyrų krūtys ir speneliai, ten neturi šviestis ir moteriški. O jei darbe vaikštoma su kroksais ir timpomis, tai moteris kuo laisviausiai gali nedėvėti liemenėlės, kiek jai patinka.
Kažkam trukdo susikaupti? Vadinasi, tas žmogus menkai prisitaikęs gyventi visuomenėje ir neišmano elementarių socialinių taisyklių. Viena tų taisyklių – kai pamatai gražų, tave traukiantį žmogų, elgtis išlaikytai, rimtai ir nedemonstruoti savo susijaudinimo. Na, o socialiai neprisitaikiusį asmenį net bananas moters rankose gali išbalansuoti, o trumpas sijonas gali būti jo palaikytas „leidimu“.
Man atrodo, kad žmonės, kurie turi tokį sudėtingą santykį su moters kūnu, vis dėlto, turi kažkokių didelių nesaugumų ir traumų. Viena vertus, jie juo šlykštisi, gėdijasi, liepia prisidengti, jaučiasi nepatogiai. Kita vertus, nenormaliai seksualizuoja, mato kaip viliones, išsišokimą, kvietimą. O apskritai kalbant, tai tėra kūnas, kuris jus nešioja gatvėmis, kuris jums padeda pamatyti tą puikų vaizdą užkopus į kalnus, kuriam turi būti patogu, kuris turi pailsėti ir jaustis saugiai. Iki kol jūs su kitu žmogumi susitariate, kartais ir nebyliai, nereikia čia tų anekdotų apie raštiškus leidimus, kad dabar jis – ir seksualus. O jei tokio susitarimo nebuvo – kuo čia apskritai dėtas jūs?